Apie mane

Visų pirma noriu padėkoti Jums, savo skaitytojams, kurie vis apsilankote mano eiliuotų minčių svetainėje. Tikrai žinau, tiems, kuriems tinka ir patinka mano eilės, esate labai paprastos, jautrios, nuoširdžios ir neišdidžios širdies. Šioje svetainės dalyje noriu pasidalinti savo tikėjimo kelione, kaip mane atrado Dievas.
Kiekvieną kartą, kai manęs paprašo tai papasakoti, mano širdis susigūžia, nes šie įvykiai, dar kartą primena, kokia yra tamsi ir baisi ta tamsa, kuri pasiruošusi apgulti kiekvieną žmogų – Dievo kūrinį, su tikslu jam kenkti, kenkti iki begalybės. Bet yra dėsnis, kad tik tamsoje mes išvystame Šviesą. Ir kuo ta tamsa tamsesnė, tuo stipriau joje spindi Šviesa.
Kaip pagalvoju, visas mano gyvenimas tapomas tirščiausiomis spalvomis. Apie Dievą išgirdau visų pirma iš močiutės. Ji pabrėžė man, kad Jis viską mato. Ši frazė nebuvo man šilta, neskatino bėgti pas Dievą, daugiau nešė baimę. Tik širdies gilumoje jaučiau, kad Dievas teisingas, o jei aš teisiai elgsiuosi, galvojau, tai ir mažiau teks Jo bijoti.
Nuo vaikystės tarp draugių nesijaučiau sava net pradinėse klasėse. Kai draugės klausdavo, kodėl mes vieną dieną mirsime, aš savo širdy kėliau kitą klausimą, o kodėl aš gimiau? Šis klausimas man nuolat nedavė ramybės, ieškojau gyvenimo prasmės, net būnant pradinukei nesinorėdavo gyventi, žiūrėdavau į savo plaštakas, pajudindavau ir pasakydavau mintyse: aš esu, gyvenu, turiu gyventi. Tai tikrai nebuvo vaikiški klausimai. Dabar, kai jau esu suaugusi, galiu vertinti šias savo, kaip vaiko mintis, kurios nebuvo vaikiškos. Taigi, nuo mažens kėliau žmogaus būties klausimą. Manau, Dievas man jau atsakė. O Jis visada Ištikimas. Teko praeiti tokį kelią, kuriame ir atradau pagrindinį atsakymą į savo keliamus klausimus.
Vėl tie gyvenimo dėsniai, žmogaus ypatumai, kad mes Dievo daugiausiai ieškome, kai mums sunku. Ir man taip nutiko. Kai buvau paauglė, krūtinėje apčiuopiau mažą, kaip žirniukas, sukietėjimą. Kreipiausi pas gydytoją, kuri tik paklausė, ar neskauda, ar nedidėja jis, atsakiau, kad ne, tada ji mane nuramino. Bet ėjo laikas, man jis pradėjo augti, didėti ir vis labiau skaudėjo. Jau buvau ištekėjusi, turėjau sūnų. Tuo metu, jam buvo vieneri metukai ir septyni mėnesiai. Supratau, kad daugiau laukti negaliu, nes buvo sunku kentėti skausmą, bemieges naktis, gąsdinančias mintis. Tuo metu mano viltis buvo medicina. Jau turėjau susiradusi visus kontaktus, kur kreiptis registracijai į onkologinį. Ir staiga sužinau, kad mano kaimynė už sienos, kurios visa ligos istorija tokia pati kaip mano, po operacijos nuo krūties vėžio mirė. Papuoliau į aklavietę, apniko baimė, kad ir man taip gali nutikti, bet jei nesikreipsiu į gydytojus ir nesioperuosiu, taip pat galiu mirti. Buvo nepakeliama. Prisimenu, tą vakarą, vyras buvo išvažiavęs darbo reikalais, o aš pilna baimės su sūnumi atėjau nakvoti pas tėvus. Aišku, jiems nieko nesakiau, kas mane kankina, bet buvo vis ramiau, kad nesu viena. Kaip šiandieną prisimenu tą naktį, kai jau nebegalėjau tverti visomis prasmėmis. Ir iš mano širdies pakilo šauksmas Dievui, kad jei esi, gelbėk mane. Tai buvo 1993- čiųjų metų gegužės pirmoji savaitė. Dabar aš žinau, kad yra ne tik Dievas, bet yra ir jo priešas, kad iš jo kylančios tamsos mintys man sukurpė planą, kaip man išeiti iš šio gyvenimo ir ne vienai, o su sūneliu. Nenorėjau palikti jo vieno, kaip jis augs be mamos.
Tai buvo baisus planas, vengiu pasakoti detales… Bet planas buvo labai išmintingas. Praleidau naktį ašarose. Kai ryte atsikėliau, tėvų namuose jau nebuvo. Jie buvo išėję į darbą. Aš pagalvoju, kad reikia tėvams pietus pagaminti, nes visgi pas juos nakvojau.
Gaminant pietus, į duris kažkas paskambino. Galvojau neatidaryti durų, bet visgi atidariau ir išvydau nepažįstamą moterį. Ji man pasakė, kad vakar vakare turėjo norą ateiti, bet buvo vėlu, todėl atėjo šiandien ir ji prabilo apie Kristų, kad Jis yra Gyvas, Prisikėlęs, kad Jis mane mato ir girdi. Taip pat ji paklausė, ar aš noriu melstis atgailos malda, tai yra pakviesti Jėzų Kristų į savo širdį, kad Jis taptų mano gyvenimo Viešpačiu.
Aš klausiau moters žodžių, mano galvoje buvo minčių chaosas. Aš nieko nesupratau, bet širdis daužėsi, ašaros tekėjo skruostais…
Aš atsakiau, kad noriu melstis. Ji sakė atgailos maldą, o aš tik pakartojau. Tada iškart supratau, kad aš juk vakar vakare šaukiausi Dievo, Jo pagalbos, o šiandieną man ši moteris atnešė Žinią, jog Jis mane mato ir girdi.
Kai pasimeldžiau, aš pamiršau visus man tamsos suplanuotus darbus, kuriuos būčiau įvykdžius, jei ne Viešpats.
Pajutau lengvumą. Buvo toks jausmas lyg būčiau iškritusi iš Dangaus. Ėmiau galvoti, koks dabar laikas, kokia šiandien diena? Greitai suvokiau, kad už kelių dienų bus Motinos diena, o aš neturiu mamai dovanos. Išbėgau jos ieškoti, nupirkti.
Kai išėjau į lauką, didžiausiai mano nuostabai pamačiau labai žydrą dangų, o medžiai buvo tokios ryškios žalios spalvos, kad net nepamenu, ar iš vis juos tokius buvau kada mačius. Pasaulis nušvito kitomis spalvomis.
Skubėdama pirkti dovanos, gatvėje sutikau pažįstamą moterį ir pasakiau jai: „Labas! Ar žinai, kad Jėzus gyvas?!” Ji žiūrėjo į mane išsigandusi ir pasakė: “Jolanta, tu papuolei”…
Tai buvo pirmasis mano Evangelijos skelbimas pirmam mano sutiktam pažįstamam žmogui. Apie tai nieko nesuvokiau protu, kalbėjo širdis, nes tik prieš nepilną valandėlę joje apsigyveno Kristus.
Vakare, kai mama grįžo namo, pasakiau, kad noriu skaityti Šventąjį Raštą, iš kur jį man gauti? Taip netikėtai ji atsakė, kad kunigas yra jai padovanojęs Naująjį Testamentą. Ir aš įnikau į jį, skaičiau dieną ir naktį. Bėgo dienos, net nežinau po kiek laiko, bet ilgai netruko, tas auglys krūtinėje tapo tarsi suplotas blynas, o vėliau visai pradingo, nors jis buvo tikrai nemažas. Ir aš buvau Dievo išgydyta, dėkoju ir dėkosiu Jam.
Štai toks mūsų Dievas, aš Jį pažįstu Tokį, Kuris nevėluoja, Kuris pačią paskutinę akimirką mus ištraukia iš piktojo kėslų…
Nors įtikėjau ir pasveikau, gyvenimo spalvos vis tirštėjo. Pasikeitė mano mintys, nepaleidau Švento Rašto iš rankų, Dievas tapo vieninteliu mano tikslu, aišku, ir šeima. Tačiau, kaip daugiausiai pas visus įžengus Dievui į žmonių gyvenimus, jie atsistato, atgyja, man įvyko atvirkščiai. Mano vyrui mano gyvenimas su Dievu netiko. Šeima iširo. Panirau į kitą skausmą, netekties skausmą, vienatvę. Būtent šis skausmas man ir atvėrė širdį. Vieną šaltą ir niūrų vakarą prasiveržė iš manęs eiliuotos mintys. Pačiai buvo nesuvokiama. Jos liejosi kaip iš gausybės rago, vos spėjau rašyti. Taip gimė pirmosios eilės, Dievas mane prakalbino būtent per jas. Ir nuo tada iki šiol aš labai dažnai Dievui kalbu eilėmis, taip pat Dievas prakalba eilėmis ir žmonėms, davė gebėjimą eiliuoti, tad eiliuoju gyvenimo tiesas, ką duoda Jis man suprasti. Ir ką gi aš galėčiau be Jo, Jis mano Įkvėpėjas, tikėjimo Vadovas ir Autorius. Dėkosiu Jam per amžius.
Tai nėra poezija. Šis eiliavimo būdas vadinamas epu.
Dar kartą dėkoju Dievui už galimybę jums prabilti, dėkoju už Jo darbus mano gyvenime, atiduodu Jam Gyrių ir Šlovę, trokštu nešti Viltį, drąsinti ir stiprinti Jo mylimus žmones.

Su Dievo Meile Jolanta Toločkaitė

 

 

Tu atradai mane Tu atradai mane… Tu visada mane žinojai. Siuntei į Žemę šią, Gyvenimą man dovanojai. Aš noriu nugyvent, Kaip Tu paskyręs man likimą. Atrast Tavy save, Įvykdyt savo Pašaukimą. Padėki, Dieve, man… Prašau, kad kuo mažiau blaškyčiaus. Tiesiu keliu man žengt Pamokyki mane, sakyki. Gyventi su Tavim Ir ištaisyti savo sielą. Klausyt Tavęs širdim, Tik su Tavim man viskas miela. Kai būnu Tavyje, Tiktai tada širdis dainuoja. Jei be Tavęs – tamsa, Apšvieski taką mano kojom. Gal lemta man rašyt, Savas mintis eilėm dėlioti. Gal žmonės jas skaitys, Gal verta buvo man klajoti. Ką sunkiai praėjau Gyvenimo aš labirintuos, Su ašarom rašiau, Ką teko man juose patirti. Gal tai pasitarnaus, Gal kas panašų kelią mina? Gal kas stiprybės gaus… Te eilės šios širdis ramina. Jaučiu aš širdyje – Turiu rašyti, nesustoti. Ar aš galiu pati? Gebu tik iš Tavęs eiliuoti. Laiminga taip tada, Kada mintis šias vis dėlioju. Rašau aš jas lape Ir Tavimi kaskart alsuoju.

/ Jolantos Toločkaitės eiliuotos mintys/

2018 08 16