Jau nebeliko
Mirties nėra, mirties jau nebeliko,
Ji nugalėta Kristaus, pereiti tik liko
Iš savo kūno sielai į Dangaus Tėvynę.
O Kelią šį mums Kristus kančioje pramynė.
Tik vis baugina mus visokios baimės,
Atimt ramybę nori, džiaugtis jos neleidžia.
Vis prisistato tas mirties šešėlis,
Vis kalba apie klaidžiojančias vėles.
Žmogau, jei tavo Viešpats Jėzus Kristus,
Neteks tavajai sielai klaidžioti ir ristis.
O jei mūs kūnas bus atitarnavęs,
Keliausime visi pas Viešpatį Karalių.
Esi Jo Rankose ir nebijoki,
O mirčiai drąsiai tu ranka numoki.
Esi gyva siela, nors turim kūną,
Su Viešpačiu nieks niekad nepražūva.
Nėra kapuos mūs sielų artimųjų,
Tik palikti jų kūnai tenai guli.
Mūs Viešpats Gyvas, kviečia Jis gyventi,
Tad žvelk į Jį, ir viską tu ištversi.
Kas iškeliavo – sielos jau laimingos,
Tik būkime tikėjimu turtingi.
Visų mūs ateitis – Dangaus Tėvynė,
Paliksim laiką, Žemę šią ir šią gadynę.
Sugrįšime visi iš kur atėjom,
Yra juk Dievas, ir neklauski vėjo.
Su Juo mes saugūs, kas tik tau bebūtų,
Savajam vaikui Jis neleis pražūti…
/Jolantos Toločkaitės eiliuotas kalbėjimas/
2023 11 01