O kai sudils mums kūnas duotas
Mes matom žemiškus dalykus,
Bet trokštame Tave regėt.
Juk viskas be Tavęs taip dyka,
Prašau, maldauju, pakylėk.
Pakelk virš žemiškojo vargo,
Taip norisi su Tavim būt.
Įdėk į lūpas Savo Vardą,
Tik Jis neleis žmonėms pražūt.
Ir saugoki, kad neprarytų
Šios Žemės rūpesčiai, darbai.
Sustiprinki, kad mes kas rytą
Vis šauktumės Tavęs karštai.
Tu leidai Žemėje mums gimti,
Tu kūną mums visiems davei.
Bet dvasioj turime atgimti,
Nes laukia Dangiški namai.
O kai sudils mums kūnas duotas,
Siela iš jo išsivaduos –
Nereiks tau klausimų užduoti,
Ji viską aiškiai jau žinos.
Jei gyvenai, kaip panorėjai,
Pasakęs Dievui buvai – ne.
Nesistebėk tada Kūrėju –
Jis leis tau būti pragare.
Pasirinkimą tavo gerbia,
Net nebaudžia tavęs, žmogau.
Nors daugelis Jo Vardą dergia –
Jis – Meilė, Meilė – ne daugiau.
Bet pamąstyk, su kuo tu vaikštai,
Kieno kasdien mini kelius?
Palikus Žemę bus tau aišku,
Kas jis, ir atlygis jo bus.
Jei pavedei kelius tu Kristui,
O gal tu piktojo klausei?
Tik Kristus tau neleis nukristi,
Su Juo gyvensi amžinai.
Ir noriu dar tau parašyti,
Kad Kristus mirė už tave.
Kad Jam suspėtum pasakyti:
-Tikiu, Tu atpirkai mane.
Jis viską dėl tavęs atliko,
Nubaustas Dievo už tave.
Ant Kryžiaus mirti Jis sutiko,
Kad tu nebūtum pragare.
Jis žengęs link tavęs jau žingsnį,
Ką atsakysi Jam į tai?
Jei nenorėsi Jo išgirsti,
Žmogau, tu pats pasirinkai.
Save mes nubaudžiame patys –
Ką tu gyvenime rinkais.
Bet kaltinti kitus pripratę…
Kas vertė eit tokiais keliais?
Ir Dievas čia, žmogau, nekaltas,
Kaip tu mąstei – taip gyvenai.
Bet Kristus už tave prikaltas,
Kad būtum Dievo amžinai.
Ir štai skaitai dabar eilionę,
Ir čia Jis nori tau kalbėt.
Kad Dievas taip pamilo žmones –
Išgirsk, žmogau, ir praregėk.
Jn 3,16-17 „ Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų,bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“.
2023.09.15