Fariziejams
Dažnai į išorę mes žiūrim,
Kiti ką daro, stovi, ar jau guli.
Tada nusprendžiam pagal savo širdį,
Dar išvadas padarom, kas ką girdi.
Sustok, žmogau, tai pavojinga,
Tau reikšti nuomonę drąsos nestinga.
Bet Dievas moko ją pasilaikyti,
Ar visą tiesą tu žinai, brolyti?
Sunku gal broliui, krito ir vaitoja,
O tu dar tekinas pakišt jam savo koją.
Jei Dievo vaikas tu esi – ištieski ranką,
Padėki jam, tos kritikos pakanka.
Jei tu teigi „matau“, tai gal tu aklas?
Rašau aš tai, nes kalba mums taip Raštas.
O jei tau Dievas davė pamatyti,
Tai nenuteisti, bet užtart, brolyti.
Gal krito, kad stipriau paskui stovėtų?
Gal Dievas nori, kad tu jam padėtum?
Bet fariziejai trokšta tik žudyti,
Jų tikslas kaltinti ir pirštais užbadyti.
Jie niekad niekada savęs nemato,
Nes akyse jų plūduriuoja rąstas.
Iškreiptas vaizdas, tik pirštu grūmoja,
Kai reik padėti, nuteisia ir kiša koją.
Jie mato viską pagal savo sugedimą,
O dešimtinę suskaičiavę iki kmyno.
Tokie teisuoliai, tiktai pūstis nori,
Tik nuodėmė jiems rūpi, ieško jos taip uoliai.
Jiems nieks nerūpi, žiūri tik į faktą,
O rankoje akmuo, kad trenktų tau į kaktą.
Jie tyko vis pagauti kokį žmogų,
Pikti be galo, net veidai pajuodę.
Nerūpi jiems ir ieškančiųjų širdys,
Girdėt nenori nieko ir negirdi.
Jiems išorė yra visų svarbiausia,
Tad melskimės už juos mes nuoširdžiausiai.
Nes jie kaip antkapiai visi atrodo,
Pabalinti, bet širdyje jie kokio stovio?
Numirėlių ten kaulai, jų gausybė,
Iškeitę Dievo Tiesą į „teisybę“.
Linkiu aš sau ir jums, brangieji, nepakliūti
Į jų nasrus riaumojančius lyg liūtų.
Ieškokim Dievo mes ir Jo Gerumo,
Kurs per Malonę veda į brandumą.
Apšvies, pakels ir atstatys iš naujo,
Visi mes žinom galią Kristaus Kraujo.
Kiek kartų reik visiems mums kristi?
Kad noro teisti tau širdy neliktų.
Tik tas, kas stipriai puolęs – nebeteisia.
Jau matome jame tikruosius Dvasios vaisus.
Tad atsiverskime kaip indai Jo Malonei,
Užtarkime, kas krito, ir tuos išpuikusius teisuolius…
/Jolantos Toločkaitės eiliuotas kalbėjimas/
Saugokitės fariziejų raugo…
2022 11 08