Namo parves
Į Žemę gimėm – žemiški mes žmonės.
Gyvenam čia ir kuriamės perdien.
Bet vis prašau aš Dievo Jo Malonės,
Kuri atvertų mums akis visiems.
Esi tu svečias čia ir Žemėj pakeleivis,
Viešnagė nesitęs mums amžinai.
Gal daugeliui šios šnekos yra kvailos,
Juk tai įvyks, ir tu tikrai žinai.
Bet Dievas nepamiršo mus nei vieno,
Jis trokšta amžinybėj su tavimi būt.
Tik pastebėk, kaip lekia mūsų dienos,
Sustok, susimąstyk, kaip nepražūt.
Paruošęs Dievas Savo Karalystę,
Ir kviečia Jis tave širdim ateit.
Pasirinkimas tavo, tik tebūna – Kristus,
Nes dienos piktos, pabaiga jau greit.
Negąsdinu, tik noriu, kad suspėtum,
Tai Jo troškimas gelbėt iš tamsos.
Tik Kristaus Vardas gelbsti – daugiau niekas,
O Žemė amžiais nebeegzistuos.
Iš žemiško gali tapt dangiškasis,
Nors dar čia miname savus kelius.
Jei tu su Kristum – Jis namo parves mus,
Tad duoki ranką Jam – su Juo nieks nepražus.
2 Kor 5,1
Mes žinome, kad, mūsų žemiškajam namui, šiai palapinei, suirus, turime pastatą iš Dievo, ne rankomis statytus amžinus namus danguje.
Fil 3,20
Tuo tarpu mūsų tėvynė danguje, ir iš ten mes karštai laukiame Gelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus.
/Jolantos Toločkaitės eiliuotas kalbėjimas/
2023 06 30