Ar dar yra kas nors svarbesnio

Mana širdis plaks Tavo dūžiais,
O kojos eis Tavais keliais.
Bijot nenoriu susigūžus,
Šventa Dvasia Gyvybę teiks.

Tu už visus mirei ant Kryžiaus,
Atidavei Save už mus.
Tavim aš sekti pasiryžus,
Ir niekas nesvarbu, kas bus.

Numirti sau – tai Tavo kelias,
Tuomet Gyvybė apsireikš.
Nors ir jauti, kad sielą gelia,
Bet Pergalę Malonė teiks.

Pasiekti žūstantį pasaulį
Ir skelbt, kas Tavo Širdyje.
Tetraukias piktojo apgaulė,
Tavęs meldžiu: naudok mane.

Ar dar yra kas nors svarbesnio
Už amžinybę su Tavim?
Nėr kelio Žemėj prakilnesnio,
Kaip skelbti: neikit pražūtin.

Už tave kaina sumokėta,
Suklusk, išgirsk prašau, žmogau,
Tik tau tereikia patikėti
Auka ant Kryžiaus Jo Sūnaus.

Fil 1,21 Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas.

/Jolantos Toločkaitės eiliuotas kalbėjimas/