Likimas iš Dangaus
Dėkoju, Dieve, už kiekvieną sopulį širdies.
Prikėlei Tu mane gyvent, jau nebėra mirties.
Tu amžinas gyvenimas, Tu gyveni many.
Dėkoju už kančias, tiktai per jas esu Tavy.
Kai siela vartės nerami gyvenimo skausme,
Tu išgirdai, atsiliepei ir atradai mane.
Atradęs švelniai pasibeldei į širdies duris.
Atvėriau jas aš Tau, juk aš Tavasis kūrinys.
Reikėjo kelio daug nueit, kad aš suprasčiau tai,
Esu molinis indas Tavo, Tu mane lipdai.
Kaip molio gabalėlis tas Kūrėjo delnuose
Turiu Tau atsiduoti aš gyvenimo žaizdre.
Nelengva pasiduoti man, bet Tu tvirtai laikai.
Teišsipildo, Viešpatie, visi Tavi planai.
Tik liek, prašau, Malonę man, kad sekčiau aš Tavim,
Kad kviesčiau pas Tave visus, kad neitų pražūtin.
Tarnauti Tau Vienam, žinau – gyvenimo prasmė.
Jei be Tavęs tik skausmas, tuštuma, gili duobė.
Sunku tikėt, ko negali paliest, ko nematai,
Bet Meilė Tavo reali pripildo širdį sklidinai.
Juk iš Tavęs atėjus čia, į Žemę šią, gyvent.
Jei be Tavęs aš gyvenu – man nieko neištvert.
Koks džiaugsmas, laimė ir prasmė atrasti Pašaukimą
Ir nugyventi taip, kaip lėmė man Dangus likimą.
1Kor 3, 22–23 „…ar pasaulis, ar gyvenimas, ar mirtis, ar dabartis, ar ateitis, – viskas jūsų, bet jūs patys – Kristaus, o Kristus – Dievo.“
/Jolantos Toločkaitės eiliuotas kalbėjimas/