Prašymas Šventajai Dvasiai
Aš vis mąstau, kodėl kenčiu?
Bet tik tada rašyt galiu,
Kai sieloj taip ilgiuos Tavęs,
Ir trokštu Tau tik pasišvęst.
Aplink vienatvė, tuštuma,
Bet aš žinau : myli mane.
Atleiski, kad tokia silpna,
Šaukiuos Tavęs diena, nakčia…
Aš trokštu vaikščiot su Tavim,
Kalbėtis nuolatos mintim.
Šventoji Dvasia, būk šalia,
Kaip noriu jausti aš Tave.
Žinau – Trejybės Tu Asmuo,
Bet ant širdies tarsi akmuo
Vis slegia, net sunku paeit…
Šventoji Dvasia, nepraeik.
Kalbėk, palieski Tu mane,
Ir mokyk vaikščioti Dieve.
Girdėti noriu ką kalbi…
Prašau vėl : būk su manimi.
Išsekus nuo savų minčių.
Tu nuramink mane, meldžiu.
Paguosk, sustiprink, pakylėk,
Prašau : be perstojo kalbėk.
Atleisk, kad liūdinau Tave,
Daug laiko klaidžiojau viena.
Nesugebėjau aš girdėt,
Ką Tu norėjai man kalbėt.
Tad būk, prašau, Šventa Dvasia,
Tu mano Draugė Mylima.
Kas dieną vaikščiokim drauge,
Taip nuostabioj Pilnatvėje…
Rom 8,26
Taip pat ir Dvasia padeda mūsų silpnumui. Nes mes nežinome, ko turėtume melsti, bet pati Dvasia užtaria mus neišsakomom dejonėm.
/Jolantos Toločkaitės eiliuotas kalbėjimas/
2015 04 06