Turim augt
Kaip gera būti Dievo mylimais vaikais,
Jis rūpinasi, saugo mus visus.
Bet turim augt Jame, kaip pamąstai,
Negalime mes likti amžinai vaiku.
Juk nesustoja mūsų vaikai augt,
Nereik visad nešiot, nes patys vaikšto.
Jei nukrenta, tai gali atsikelt,
Kiekvieną dieną vis daugiau jiems aišku.
Supranta kalbą jau savų tėvų,
Kurie dažniau paprašo savo vaiko.
Juk buityje mūs begalė darbų,
Kartu darbuotis jau ateina laikas.
Taip pat ir su Dievu, žmogau, žinai?
Nors gera būti tuo mažu vaiku.
Bet turim širdyje suvokti tai,
Kaip man bendradarbiauti su Dievu?
Ir Karalystėj Dievo taip gausu darbų,
Troškimas Jo skelbt Gerąją Naujieną.
Tai galime daryti aš ir tu,
Tad aukime į sūnus mes kiekvienas.
Kurie darbuosis, Tėtį vis girdės,
Padės naštas Jam, rūpesčius pakelti.
Tai mes Jo rankos, lūpos – juk išties,
Tai Jis per mus vis nenustoja tverti.
Per mus Jis pasiekia, kas šaukias Jo,
Kartu keliauja mūsų širdyse.
Tik atviras Jam būki, būk del Jo,
Ir kaip sūnus jau būk Jo darbuose.
Vaikai, nors Dievo mylimi tikrai,
Išdaigos ir kaprizai lydi juos.
Tačiau į sūnus žvelgia Jis patikimai,
Nes jie subrendo būt kartu darbuos.
Koks švelnus jungas ir lengva našta,
Kada mes mylim Jį, Jam atviri.
Tad nenustokim augti Dvasioj per dienas,
Iš Dievo vaiko tapk jau sūnumi.
1Jn 3,2
Mylimieji, dabar mes esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad, kai Jis pasirodys, būsime panašūs į Jį, nes matysime Jį tokį, koks Jis yra.
Rom 8,19
Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo sūnūs.
/Jolantos Toločkaitės eiliuotas kalbėjimas/
2023 07 21