Mes Žemėje svečiai
Anksčiau mąsčiau aš visada,
Kad reik gyvent „pilna burna”,
Ir kiek gali daugiau paimt:
„Gyventi duota – tad ir imk”.
Bet jau dabar žinau tikrai,
Kad Žemėje mes tik svečiai.
Kad esame viešnagėje
Ir likti turim baimėje.
Žmogau brangusis, ar žinai?
Kad stebimi tavi keliai?
Neįsidrąsinki, prašau,
Nes reiks atsiskaityti tau.
Gal netiki savoj širdy?
Mąstai: “Kas tiki – tie kvaili?”
Ir aš anksčiau taip pat mąsčiau,
Net niekinau, ir dar daugiau…
Bet pamąstyk giliai širdy
Tu apie Žemę, ar girdi?
Iš kur gi atsirado ji?
Kaip susikūrė? Ar pati?
Mėnulis, saulė ir dangus…
Prašau, tik būki įžvalgus
Ir neužkietinki širdies –
Yra Kūrėjas juk išties.
Nuo pat pradžių jau buvo Jis,
Ir tu esi Jo kūrinys
Tu Viešpačiui brangus labai.
Tave Jis myli, ar žinai?
Jis taip pamilo mus visus,
Kad net atidavė už mus
Brangiausią Sūnų Viengimį,
Kad būtume Jo atpirkti.
Jis atkentėjo už visus,
Per Jį gali tu būt teisus.
Jei atgailausi širdyje,
Šventu Krauju nuplaus tave.
O gal mąstai tu širdyje:
„Ir taip aš geras savyje”.
Ir aš anksčiau taip pat mąsčiau:
„Juk aš gera, juk nežudžiau…”
Bet aš nesupratau tada,
Kad prigimtis, kur manyje,
Ji nuodėminga iš tiesų,
Kad Viešpačiui nepatinku.
Tada šaukiausi Jo Sūnaus,
Mums atiduoto, Jam brangaus.
Prašiau aš Jėzaus širdyje
Šventu Krauju nuplaut mane.
Jei Dievo Sūnumi tiki,
Gyvybę Dievo tu turi.
Į teismą nepateksi tu,
Gyvensi amžinai kartu.
Nors įsidrąsinęs buvai,
Nesielgėm mes kaip svečiai;
Žinok, atleido viską Jis
Ir jau daugiau neprisimins.
Kūrėjo Meilė tobula,
Juo pasikliauki visada.
Nors Žemėj mes kaip namuose,
Bet nepamiršk, kad svečiuose.
( 1Pt. 1:17”…su baime elkitės savo viešnagės metu.”).
2001 m.
Eilės iš mano knygelės ,,Kada sunku tau bus širdy…”