Ko nepaklaus Dievas

Gyvenam rūpesčiuos visi,
Vis laimės ieškom, kiek gali.
Nes trokštam būt visi laimingais,
Dalykų siekiam ypatingų.

Daug Žemėj pasiekia žmogus
Per Dievo duodamus metus.
Tiek dirbam, triūsiam ir kovojam,
Ir kas iš to? Ar pagalvojam?

Taip, daug dalykų pasiektų,
O kiek iš jų tikrai kilnių?
Bandau ištirti savo širdį,
Vis klausiu sąžinės – ji girdi.

Susimąstykime, žmogau,
Ir ko gi Dievas nepaklaus?
„Ar brangią mašiną turėjai?“
Bet klaus: „žmonių kiek pavežėjai“.

Ir namo dydis – nesvarbu,
Bet kiek svečiavosi žmonių?
Kaip buvo sutikti, vaišinti?
Gal namas buvo užrakintas?

Ir spintų skaičius – nesvarbu,
Kiek rūbų ten, kiek vardinių…
Bet ar tu aprengei varguolį?
O gal tik sau kaupei juos uoliai?

Jis nepaklaus, kas tu buvai,
Direktorius? Gatves šlavei?
Kaip bendravai ? – Juk tai svarbiausia,
Ištiesti ranką – prasmingiausia.

Mes darbus turime visi,
Ir vėl Jis nepaklaus, girdi,
Kokia alga? Kiek tu uždirbai?
– Ar sąžiningai užsidirbai?

O kai uždirbai šiuos turtus,
Kokiu likai tu kaip žmogus?
Kitiems padėti tu norėjai?
Ar tik džiaugeis, kad praturtėjai.

Mes žinom Žemėj kiek klastos,
Bet ar norėjai visados
Apginti teises nekaltųjų,
Apkaltintus piktų liežuvių.

Neklaus, kiek tiesą tu sakei,
Bet kiek tu kartų melavai?
O atgailavęs ar keitiesi?
O gal tiktai teisiu dediesi?

Jam nesvarbu odos spalva –
Raudonas kraujas visada.
Jam nesvarbu žmogaus tautybė,
Jis už visus ant Kryžiaus mirė.

Dalykų Žemėj daug gerų,
Bet verta siekt kuo kilnesnių.
Jie nepražus, jie užrašyti
Ir amžinybėj užskaityti.

Užrašo juos mūs angelai,
Kokie gi mūsų tie darbai.
Žinok, ko nepaklaus mūs Dievas,
Prašykim išminties kiekvienas.

( Mintys iš interneto platybių, eiliavo Jolanta Toločkaitė )
2018 05 11