Užrakintos durys
O, Viešpatie, kaip tądien naktį,
Pro užrakintas mokinių duris,
Sėdėjo jie vilties netekę,
Tu įžengei – nebuvo jos kliūtis.
Kaip mes dažnai sustingę sėdim,
Mus kausto baimė, neviltis.
Ir matome – aplink tik bėdos,
O baimė užrakina mūs širdis.
Tavieji mokiniai regėjo,
Kaip numirei ant Kryžiaus kančioje.
Palaidoję Tave liūdėjo,
Nes liko jie tada nežinioje.
Nors sekant Tavimi girdėjo,
Ką Tu kalbėjai nuolatos.
Bet vis suprasti negalėjo,
Net Petras bandė ginti nuo kančios.
Tu numirei, kad mus atpirktum,
Iš piktojo vergijos, tos tamsos.
Negalim niekad tai pamiršti,
Šios laisvę dovanojančios Tiesos.
Numiręs, kaip buvai žadėjęs,
Pas mokinius savuosius atėjai.
Iš baimės jie tada drebėjo,
„Ramybės jums“ įžengęs pasakei.
Ir mums dažnai sunku suvokti,
Kad gyvas, prisikėlęs Tu esi.
Piktasis nori tai pavogti,
Kad tu paskęstum baimėj, liūdesy.
Prašau, nors durys užrakintos,
Įženki, Viešpatie, Tavęs meldžiu,
Nes baimės tiek minčių pripinta,
Bet gyvas Tu, žinau, tikiu.
Su Tavimi ateis Ramybė,
Tu duodi ją visiems ir visada.
Kur Tu, ten traukiasi tamsybė,
Nes Tu esi mums, Viešpatie, Šviesa.
Sutrūkinėja baimės pančiai,
Tampi jau laisvas, žengiantis pirmyn.
Iš naujo atrandi tu prasmę,
Veržiesi širdimi sava aukštyn.
Jn 20,19 Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: “Ramybė jums!”.
Jolantos Toločkaitės eiliuotas kalbėjimas
2019 01 15