Frydrichas Nyčė yra pasakęs, kad niekada nenorėtų tikėti Dievu, Kuris visada nori būt šlovinamas. Šias eiles skiriu jam ir tiems, kurie taip galvoja
Išdidi gėlė
Aš vis mąstau, o tų minčių galybė,
Kaip tų gėlių, kurios aplinkui žydi.
Jos geria šviesą, laisto jas lietus dangaus,
Jomis mes gėrimės, jos mylimos žmogaus.
Taip pat auginame gėles mes namuose,
Sodiname vazonuose, ar merkiam vazose.
Ir vėl mes grožimės jomis savoj širdy,
Jos žydi mums, ir kvapą skleidžia – jį jauti.
Prižiūrim rūpestingai ir saugome gėles,
Išaugo ji vazoną, tuoj keičiame žemes.
Mes perkam naują indą, kad augtų ji toliau,
Ir vėl gėlė žaliuoja, žydės ji dar daugiau.
Kiek grožio teikia gėlės, palaimos kiek širdy,
Žinau – ir jos laimingos, gyventi juk gali.
Mylėsi savo gėlę – tikrai ji pražydės,
Išvysi jos tu grožį, jos žiedą tos gėlės.
Ji džiugins tavo širdį ir bus dėkinga tau,
Kaip reikia pasimokyt iš šių gėlių, žmogau.
Ar galime gyventi be Dievo, Jo globos?
Bet jei tai prakalbėsi, kiek daug ranka numos.
Nesuvokiame Meilės, kad Dievas, tiktai Jis,
Kiekvieną Jis mus saugo, nes Jo tu kūrinys.
Mus kaip gėles globoja, neleidžia Jis pražūt,
Vis laisto, teikia Šviesą, kad tau tik neišdžiūt.
Bet kaip išdidžios gėlės, nenorim Jam žydėt,
Kai kalbam apie Dievą – nenorime girdėt.
Bet jei gėlė be saulės, lietaus ir be dangaus,
Sudžiūsim vieną dieną, išgirski, ką sakau.
Gal tu pyksti ant Dievo – kodėl man Jam žydėt?
Sukūrė, kad grožėtųs ir dar turiu kvepėt?
Bet aš jau supratau, jog kaip gėlė esu,
Tik Dievo globoje gyventi aš galiu.
Tik Jam šiandien dėkinga – Jo Žemėj gyvenu,
Kiekvieną Jis mus sėjo, sodino – Juo tikiu.
Visus Jis mus prižiūri – Jis Sodininkas mūs,
Gyvenkim Dievo Meilėj atnešdami žiedus.
Iz 45,8 Terasoja dangūs iš aukštybių, telieja debesys teisumą! Žemė teželdina išgelbėjimą ir teišsprogsta teisumas! Aš, Viešpats, tai sukūriau.
Jolantos Toločkaitės eiliuotas kalbėjimas
2020 07 02
Frydrichas Nyčė yra pasakęs, kad niekada nenorėtų tikėti Dievu, Kuris visada nori būt šlovinamas. Šias eiles skiriu jam ir tiems, kurie taip galvoja.