Jei melas tavo širdyje
Koks melas ardantis, baisus.
Tiesiog sugriauna pamatus.
Jei tu statyt kažką bandei,
Tai nevalingai suklusai.
Jisai uždaro širdis mūs,
Jauti – tampi nepatiklus.
Nors ir nenori abejot,
Bet mintys puola, reik kovot?
Ir kaip pasitikėt naujai?
Kasdien stiprybės vis prašai.
Jauti griuvėsius širdyje –
Ant jų statyti nevalia.
Dažnai mes nejaučiam širdy,
Net nenumanome savy,
Kad melas – tai baisi jėga,
Kaip deginanti žarija.
Ugnis greit gali įsipliekst,
Jau negali tada sau liept:
Tikėsiu vėl aš tuo žmogum…
Telieka žvelgti tik Dangun.
O melas tas, kaip ta ugnis
Vis tęsia deginti širdis.
Lietaus tu lauki iš Dangaus,
Gal užgesins ją ir patrauks.
Jei melas tavo širdyje –
Kaip žarija užantyje.
Žmogau, laiku atsitokėk,
Neleiski melui suklestėt.
Neliks pasitikėjimo,
Nustos tavim tikėjimo.
Ištikimybės nebeliks,
Net Meilės širdyje neliks…
Pat 6,16-19 Viešpats nekenčia šešių dalykų, septyni yra pasibjaurėjimas Jo akyse:
išdidus žvilgsnis, meluojantis liežuvis, rankos, praliejančios nekaltą kraują,
širdis, planuojanti nedorybę, kojos, greitos bėgti į pikta, neteisingas liudytojas, kalbantis melą ir žmogus, sėjantis nesantaiką tarp brolių.
/Jolantos Toločkaitės eiliuotas kalbėjimas/
2022 09 20