Pokalbis įsčiose
Dvynukai įsčiose kalbėjo,
Kokia jų ateitis gi laukia.
Pirmasis gimimu tikėjo,
Antrasis netikėjo, klausė.
-Tiki, kad vieną dieną gimsim?
-Tikiu ir Šviesoje gyvensim.
Ir daug gėrybių burna krimsim,
Virkštelės kilpų jau išvenksim.
Mes kojas turim, jom bėgiosim
Gėlėtom pievomis į saulę.
Tamsoj šioj jau nebetūnosim,
Išvysim nuostabų pasaulį.
-Ir tu tiki tokiom kvailystėm?
Iš kur ištraukei? Nieks nežino.
Neteko niekam čia sugrįžti,
Tikrai nėra jokio gimimo.
-O aš tikiu: išvysiu mamą,
Kuri nuo pradžių mus mylėjo.
Ir bus tada be galo gera,
Mes balsą jos nekart girdėjom.
-Girdėjai balsą? To betrūko!
-Tikėk, brolau, sakau tau Tiesą.
Tiktai prašau, nurimk truputi,
Išgirsi žodį jos taip mielą.
-Toliau kalbi tu man kvailystes,
Jau net klausyti jų nenoriu.
Kur ta mama? Apsidairyki?
Ar ją gali tu man parodyt?
Jinai visur, joje mes esam.
Nurimę, girdime jos balsą.
Mes judame su ja, ji neša,
Na patikėki tu nors kartą.
Be jos negalim egzistuoti,
Ji suteikė abiems gyvybę.
Ji džiaugias, ima net dainuoti,
Laimingi būsim ją išvydę…
2023 01 08
/ Jolantos Toločkaites eiliuotas kalbėjimas /