Kodėl rašau
Aš per gyvenimą keliauju,
Ir nuolatos rašau eiles.
Jos lietis man vis nesiliauja,
Galiu rašyti per dienas.
Neleidžia vietoj užsibūti,
Taip veda Dievas, jau žinau.
Kad aš rašyčiau apie būtį,
Keliaudama, ką aš jaučiau.
Kada keliauji, susitinki
Tiek iššūkių tame kely.
Kiek kartų vis širdy sutrinki,
Ir vėlei Kristų tu šauki.
Ir taip keliaujame mes Dviese,
Tiek kalba Jis, o aš klausau.
Jūs matot viską tai eilėse,
Ką išgirstu, vis užrašau.
O ką mąstau – aš sueiliuoju,
Tai Dievo duota – tuo tikiu.
Pačiai tai suteikia Paguodą,
Tad skaitome eiles kartu.
Dažnai mane Jis įvilioja,
Kad aš patirčiau vis daugiau,
Tada dar įdeda man norą
Dalintis eilėmis plačiau.
Skaitydami ir Jūs atrandat,
Tuos patyrimus ir jausmus.
Apčiuopiate tą patį randą,
Ir taip sumažinam skausmus.
Be galo aš esu dėkinga,
Kad skaitote manas eiles.
Gal kam esu nerūpestinga,
Jis ves – keliausiu per dienas.
Keliaudama toliau rašysiu,
Nors ir nelengva kelyje,
Jums viską drąsiai aprašysiu,
Ką vis jaučiu aš širdyje
Oz 2,14 “Aš ją viliosiu, išvesiu į dykumą ir paguosiu ją.
/Jolantos Toločkaitės eiliuotas kalbėjimas/
2023 06 04