Kas mus klaidina

Mus nuolatos klaidina vienas jausmas,
Kad reik ieškoti Dievo, nes Jisai kažkur toli.
Taip atsiranda įtampos, kur kausto,
Nes paskui Dievą bėgti vis turi.

Tai netiesa, kad Jo vis reikia siekti,
Jis Tavo širdyje, Jis tavyje.
Nereik, kartojuos, paskui Dievą bėgti,
Tiktai išgirski, mielas, Tiesą šią.

Tereik širdies akis nukreipt į širdį,
Tai ji brangi mūs Dievo šventykla.
Jis įsikūręs ten, Jis viską girdi,
Kartu Jis vaikšto su tavim, Jis tavyje.

Atodūsį kiekvieną tavo girdi,
Ir mintys tavo – Jam ne paslaptis.
Kiekvieną jausmą patiria, ne tiktai girdi,
Net verkia su tavim, kai tu verki.

Kartu su Juo visi kvėpuojam,
Tiktai prašykime regėti Jo akim.
Tai Jis visad, visur iš visko mus vaduoja,
Gyvenkime vienybėje,
Atraskim savyje, savoj širdy…

Jn 17,23 aš juose ir tu manyje,
kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų,
jog tu esi mane siuntęs
ir juos myli taip, kaip mane mylėjai.
/Jolantos Toločkaitės eiliuotas kalbėjimas/

2023 09 03