Kokia gi santvarka iš Dievo
Ir koks gi tas žmogus be Dievo?
Jis tarsi indas be vandens.
Mes jaučiam troškulį kiekvienas,
Nežinome, kur jo pasemt.
Ir pradedam tada ieškoti,
Kas užsipildyti padės?
Ieškodamas imi dejuoti,
Nenorime prarast vilties.
Žinai širdy – sukurtas džiaugsmui,
Bet kur jisai, kur jį atrast?
Vis genami visi šio jausmo,
Troškimo džiaugtis – neprarast.
Visi mes kūrėm socializmą,
Gyvenom kaip viena šeima.
Neleidom reikštis egoizmui,
Galvojo partijos galva.
Vienodai mąstėm, vieno klausėm,
Paklust turėjom visada.
Ir net gebėjom įsijausti,
Kitaip – belangė paruošta.
Ir buvome visi kaip vienas,
Ir plojome vienu ritmu.
Žinojom, kas valdžia kiekvienas,
Bet buvome, žmogau, vergu.
Supratę vergišką sistemą,
Panorom būti mes laisvais.
Galvojom, bus šviesesnės dienos,
Pasitikėjom vakarais.
Jau socializmo atsikratę,
Kapitalizmas – išeitis.
Galėsime kalbėt, ką matom,
Ir drąsiai reikšt savas mintis.
Jau kolektyviai nemąstysim,
Bet pasijausime žmogum.
Savąsias teises mes apginsim
Į laisvę žengsim, kaip dangun.
Tikrai tai dangiškasis jausmas –
Būti laisvais, o ne vergais.
Bet kodėl tapome bejausmiais?
Kas lėmė tai? Gal Vakarai?
Gali jau viską tu daryti,
Ko tik užsigeidei širdy.
Visur tau durys pradarytos,
Kokioj bebūtumei minty.
O žmonės tie, kurie pralobo,
Jų egoizmas lyg dangaus.
Prisimaitino iš to lovio,
Neliko širdyje žmogaus.
O gal nebuvo nuo pat pradžių?
Kaip indas tas, kurs be vandens.
Pirmieji žmonės tai prarado,
Todėl taip godžiai ėmė semt.
Ir ko gali tu prisisemti?
Ką sugalvosi tu, žmogau?
Tu nieko naujo nesutversi,
Tik Dievo Planas tinka tau.
Pabandėm būti mes vienodais,
Vienom mintim visad mąstyt.
Į komunizmą vedėm žmones,
Bet griuvo viskas, reik taisyt.
Ir neištaisė mūsų laisvė,
Laisvieji pavergė kitus.
Vieni įgijo daugel teisių,
Bet dar padaugino vergus.
Mes turim grįžt visi pas Dievą,
Jis mus sukūrė – ištaisys.
Be Jo sugedus mūsų siela,
Manau, ne vienas pasakys.
Mes sukurti gyventi Meilėj,
Jo Šviesoje, Jo Išminty.
Tetraukiasi tamsa, ta baimė,
Jis mus sukūrė – tevaldys.
Tad būkime mes užvaldyti,
Pripildyti Dangaus Šviesa.
Taip noriu šaukt visiems, sakyti:
Mus gelbsti Dievo tik Ranka.
Kaip indai Jo – tušti, paniurę
Ir užsivožę, tamsoje.
Tad atsiversk, te akys žiūri,
Šaltinį jaučia širdyje.
Jis mus pripildys, patikėki,
Savąja Meile, gerumu.
Šventa Dvasia į širdis liesis
Ir užvaldys mus – to meldžiu.
Nenormalus žmogus be Dievo,
Tai tarsi indas be vandens,
Mes jaučiam troškulį kiekvienas,
Ateik pas Kristų, semk ir gerk…
Kokia gi santvarka iš Dievo?
Susimąstykime, žmogau.
Kiek daugel šimtmečių prabėgo,
Kiek visko teko mums ragaut…
Bet likom alkani, ištroškę,
Išvargę, širdyse tamsu,
Manau, dabar jau pasiruošę
Klausyti Jo, eit Jo Keliu…
Jn 4,13-15 Jėzus atsakė: „Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą.“ Tuomet moteris sušuko: „Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai.“
/Jolantos Toločkaites eiliuotas kalbėjimas/
2021 08 24