Dar turim dvasią mes
Žmogus sukurtas, kaip šlovinga!
Mums duotas kūnas išraiškingas.
Mes turim kojas ir rankas,
Jos mums tarnauja per dienas.
Vis skubam, lekiame kas dieną,
Ar susimąstėme nors vienas?
Kodėl čia Žemėj gyvenu?
Ir slegiamas nuolat vargų?
Nepasitenkinimas lydi,
Prasmės jei ieškai – širdis tyli.
Gyvenimas – tai paslaptis.
Kūrėjas žino – tiktai Jis.
Jo žodis Biblijoj rašytas,
Bet daugelio ir neskaitytas.
Dėkoju Dievui už Malonę,
Kad man atvėrė Savo Žodį.
Šiandien daug mokslininkai žino,
Net į Mėnulį nuskraidino;
Ir pabuvojo jie visur,
Bet kas gi slypi mūs viduj?
Nors įsigyjame tiek turtų,
Tiek mokslų baigta, bet iš kur tai?
Vidinę tuštumą jauti
Ir pasitenkint negali.
Žinok, mes turim ne tik kūną,
Ne vien tik sielą žmogus turi,
Dar turim dvasią mes giliai,
Bet mirus ji, ar tu žinai?
Todėl mes jaučiame tuštybę
Ir begalinę neramybę.
Tai štai atsakymas visiems,
Jo sukurtiems brangiems žmonėms.
Mes tapom atskirti nuo Dievo,
Tada, kai nuodėmė įėjo.
Ir numirė tuomet dvasia,
Siela mūs liko tamsoje.
Sukilo ji prieš Didį Dievą,
Nustojo šauktis Jo kas dieną.
Ne paslaptis šiandien tikrai,
Kad elgiamės visi blogai.
Bet Dievas matė žmogaus kančią,
Jis pasmerkė Šėtono valdžią
Ir davė Dievas Sūnų čia,
Kad baigtųsi tava kančia.
Žinok, už mus jau atkentėta.
Gal ir sunku tau patikėti,
Bet Jėzus Kristus – Jo Sūnus –
Atpirko iš mirties visus.
Ant Kryžiaus Jis dėl mūs kentėjo,
Net prakaitas krauju Jo liejos.
Ir koks šiandien bebūtum tu,
Tave Jis myli iš tiesų.
Nors ir ant Kryžiaus buvo miręs,
Savy mirties Jis nepatyręs.
Bet prisikėlė kaip Dvasia,
Dabar tarp mūsų Jėzus – čia.
Tik tau tuo reikia patikėti,
Mintis Šėtono nugalėti,
Prikelti dvasią Jo prašyt,
Jis gali ją tau atgimdyt.
Širdy pajausi tu palaimą,
Tada suvoksi, kokia laimė,
Kada atgimsta mūs dvasia,
Širdis bus džiaugsmo kupina.
Tada per dvasią tu galėsi,
Taip Brangų Kristų, jau paliesi.
Ir nuo tada ji bus gyva,
Ir nekankins jau tuštuma.
Tikrai jau taip tu neliūdėsi,
Nes Kristų dvasioje turėsi.
Tik šaukis Jo tu visada,
Žinok, nuo šiol Jis tavyje.
Jis trokšta su tavim bendrauti,
Kad negalėtų viešpatauti
Ta nuodėmė, kur mumyse,
Jos tikslas – pražudyt tave.
Prašau, nuo šiol į Kristų remkis,
Pasitikėki, tiesk Jam ranką.
Jis nori vest tave kely,
Klausyki Jo savoj širdy.
Jn.3:3”…jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės”.
/Jolantos Toločkaitės eiliuotas kalbėjimas/
2002 m