Bet jei nebūtų tos tamsos

Visi taip trokštame Šviesos,
Joje gyvent ir pasilikt.
Bet jei nebūtų tos tamsos?
Galėtume mes ją atskirt?

Mes Šviesą regim tik tamsoj,
Kitaip neatpažinsi jos.
O užsibuvęs vien Šviesoj,
Ar bręsi savo širdyje?

Tamsa kaip fonas, ar girdi?
Nors ir tokia mums nemiela.
Bet tik tada tu supranti,
Kokia brangi visiems Šviesa.

Tik po ligos tu sužinai,
Ką reiškia būti tau sveikam.
Po alkio, bado – pajutai,
Kaip gera būti tau sočiam.

Jei praradai – suvokt gali,
Ką tu turėjai, ar brangu…
Tiktai netekęs pasakys,
Nevertinau, dabar liūdžiu…

Tik po ilgos dienos darbų
Suvokti tu, žmogau, gali
Palaimą duotu poilsiu,
Tada džiaugies ir brangini.

Taip noris nieko nedaryt,
Gyvent ramybėj, tyloje.
Bet galim greit tada užmigt,
Vėl patarnauja mums tamsa.

Tai ji pažadina visus,
Judėk, žmogau, ir eik pirmyn.
Neliksi jau toksai tingus,
Bet vis žingsniuosi tu tolyn.

O jei nebūtų tos tamsos?
Aš vėl ir vėl, žmogau, mąstau.
Norėčiau irtis link Šviesos?
Tiktai per ją daug supratau.

Ir kas bevyktų, tu žinok,
Dėkokim Dievui iš širdies.
Ir nebereiks jau taip vaitot,
Te mūsų širdys Kristų kvies.

Jisai Vienintelė Šviesa,
Jis Žibūrys tamsioj nakty.
Mums nepakenks jokia tamsa,
Jame tu viską jau gali…

2022 10 11