Troškimas
Man trūksta Tavo artumos,
Kaip žiemai balto balto sniego.
Ji netikra be šios spalvos,
Tuomet liūdnai taip bėga dienos.
Kaip snaigė noriu aš skrajot,
Tokia lengva, ant Tavo delno leistis.
Tavajam buvime svajot,
Širdim kalbėt, troškimais keistis.
Man trūksta Tavo artumos,
Kaip medžiams lapų rudens dieną.
Kaip gaivų rytą tos šalnos,
Kur pranašauja apie žiemą.
Man trūksta Tavo artumos,
Kaip tam pavasariui artėjant,
Švelnios mielos žalios spalvos,
Ir to pavasariško vėjo.
Man trūksta Tavo artumos,
Kaip vasarai karštos tos saulės.
Kas gali ją visiems atstot?
Be jos taip šaltas šis pasaulis.
Man trūksta Tavo artumos,
Taip noris prisiglaust, sušilti.
Ir nebejausti vienumos,
Tavam glėby ramiai užmigti…
2023 02 05
Jn 7,37 Paskutinę, didžiąją šventės dieną Jėzus stovėjo ir šaukė: “Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegeria!
/Jolantos Toločkaitės eiliuotas kalbėjimas/