Daugeliui taip būna
Tikrai žinau, jog daugeliui taip būna,
Tiki Dievu, bet Jo tu nejauti.
Ir abejonės vis tave užgriūva,
Jautiesi vienas eidamas Kely.
Kaip įtikėjom, nešė Jis ant Rankų,
Kaip tą mažutį vaiką, ką tik gimusį.
Net negirdėjom, kad aplinkui trankės
Tos negandos – regėjom tiktai Jį.
Klegėjom, džiaugėmės atradę Dievą,
Malonėj skendom, Meilėj be ribų.
Širdy mylėjom sutiktą kiekvieną,
Kartojom Dievui vis – Tave myliu.
Bet ėjo dienos, viskas išsisklaidė,
Nėra lengvumo to jau širdyje.
Nes Viešpats jau pačiam tau eiti leido,
Jau neneša Jis Savo glėbyje.
Kaip tie vaikučiai, vaikščioti pradėję,
Širdelėse jų darosi baugu.
Parversti gali net mažiausias vėjas,
Tik nepamiršk, kad Dievas – Jis kartu.
Kartu su tavimi, šalia Jis eina,
Ir net prilaiko, patikėk, Sava Ranka.
Tik jau dabar atėjo kitas laikas,
Žingsniuoti reik pačiam – tokia Valia.
Ir savo mes vaikus išmokom vaikščiot,
O kiek pargriūva kartų – tu žinai.
Ne kartą tenka ir patiems paaikčiot,
Pagauti krentantį, bet jį tu pagavai.
Taip Dievas mus visus Jis moko,
Eit per gyvenimą, nors nejauti – tikėk,
Savu žvilgsniu kiekvieną lydi žmogų,
Tik šaukis Jo, tikrai Jis atsilieps.
O jei ir neatsiliepė – žinoki,
Kad jau ne mažas, daug ką pats gali.
Nesi jau kūdikėlis – gal pirmokas,
Gyvenimo kuprinė juk sunki.
Bet taip nebus, kad jos tu nepakelsi,
Dar pasistenk, truputį dar ištverk.
Tik nenustok tikėti – Jis pagelbės,
Kalbėk su Juo ir širdį Jam atverk.
Galvojame visi, kad mes Jo laukiam,
Tai Jis visų mūs laukia, patikėk.
Suspaudę lūpas tylim, širdy kaukiam,
Nelauk, prašau, bet Jam kalbėt skubėk.
Ir bėkime į Glėbį Jo galingą,
Ne tik Jis Dievas – Tėvas mūs visų.
Suvokime – Jis Vienas reikalingas,
Mes nepanešime be Jo savų naštų.
Tikrai žinau, jog daugeliui taip būna,
Tiki Dievu, bet Jo tu nejauti.
Ir abejonės vis tave užgriūva,
Jis moko Juo tikėt mus šiam Kely…
Mk 9,23
Jėzus jam atsakė: “Jei gali tikėti, viskas įmanoma tikinčiam!”
/Jolantos Toločkaitės eiliuotas kalbėjimas/
2023 06 04