Tik išstovėk ir auk
Ne kartą tenka skųstis Dievą –
Tau sviedė akmeniu – žodžiu.
Tarsi per galvą kas prabėgo –
Tos žaizdos kalbančios skausmu.
Bet tu kalbėk garsiau už skausmą,
Nelauki, Dievui išsakyk.
Žinau, kaip slegia mus šis jausmas,
Bejėgis tu tada širdy.
Bet Dievas mūs kaltų neieško,
Nekaltina – tik patikėk.
Bet nuolankių širdžių Jis ieško,
Ir sako joms – tik praregėk:
Kad pykstasi vienodo amžiaus,
Jei supykai – tu toks kaip jis.
Nors akmeniu tau žodį leido,
Neatsakyk, bet auki vis.
Jei trinkteli šiandien tau vaikas,
Bet tu nepyksti juk širdy.
Dar nesupranta, reik jam laiko,
Tik išstovėk, ir auk į Jį.
Tad aukime į Jo paveikslą –
Neatsakyki tuo pačiu.
Pajausi širdyje Palaimą,
Ir siekim būti Jo ūgiu.
Ir vėl kartoju – ant ko pyksti –
Esi tu amžiaus to paties.
Te trankos jis – nereik tau pyktis,
Juk pagal amžių tu elgies.
Renkiesi pykti, ar atleisti?
Nors kitas gal ir neteisus.
Teauga Dievo Dvasios vaisiai,
Su Juo gali būt toks brandus…
1 Kor 13,4-5
Meilė kantri ir maloni, meilė nepavydi; meilė nesigiria ir neišpuiksta.
Ji nesielgia nepadoriai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, nemąsto piktai.
/Jolantos Toločkaitės eiliuotas kalbėjimas/
2023 06 22