Pajutę Meilę be ribų
Kaip reik kalbėti apie Dievo Meilę,
Tačiau sutinkame vis tikinčių,
Kurie kalbėti apie Meilę Jo neleidžia,
Geriau jie gąsdins vis piktu Dievu.
Nes širdyse jie trokšta kontroliuoti,
Gal pagal save sprendžia – nežinau,
Kad įsidrąsins žmonės, Dievo nebijos jau,
Kad Meilėj be ribų jiems bus blogiau.
Tikra Tiesa, jog Meilė teikia Laisvę,
Pradingsta baimės, norisi skrajot,
Ištiest tarsi sparnus į tyrą Dangų,
Įkvėpti krūtine, giliai kvėpuot.
Mes patiriam Beribę Dievo Meilę,
Širdyje bandome suvokti Ją –
Atpirktas iš tamsos, kad tau atleido,
Pamilo Jis mus Meile amžina.
Bet žmonės, žinome, skirtingai jie reaguoja,
Vieni, pajutę Laisvę, daros įžūliais.
Kiti už Laisvę širdyse nuolat dėkoja,
Nors Laisvė ta pati – skirtingi mūs keliai.
Tad būkime visi mes kuo ir esam,
Te Meilė be ribų padės mums išryškėt,
Kas tu esi širdy, gal net nesusimąstęs?
Dėkoji Dievui tu? Ar trokšti nusidėt?
Nes Laisvė atriša rankas – mes žinom,
Ir puoli elgtis pagal tai, kas širdyje.
Jei tu dėkingas Dievui – link šventumo kelius minam,
Kas mėgsta tamsą, dar labiau pamilsta ją.
Tad dar plačiau mes skelbkim Dievo Meilę,
Te bręsta mūsų vaisiai širdyse.
Ir nebijokime, jog išlenda vis raugės,
Žmogus pats renkasi – tokia ir jo dalia.
Apr 22,10 – 11
Jis sako man: „Neslėpk pranašiškų šios knygos žodžių, nes laikas trumpas. Piktadarys toliau tedaro piktadarybes, kas susitepęs, tesusitepa dar labiau, teisusis toliau tevykdo teisumą, ir šventasis dar tepašventėja.
/Jolantos Toločkaitės eiliuotas kalbėjimas/
2023 07 03