Tad prisiminkime
Mes taip dažnai prisimenam, kas buvo.
Žiūrėk, prabilo jau sena žaizda.
Bet praeitis juk tai – seniai pražuvo,
Nereikia gilint skaudulių mūs širdyje.
Sunku be Dievo – žaizdos ilgai gyja,
Palikdamos tiek daug širdy randų.
O nuo randų širdis tik sukietėja,
Nesistebėkime, kad mums tada sunku.
Kitaip yra, jei Dievas žaizdas gydo,
Aliejum Dangiškuoju patepa Jis jas.
Paguodžia mus ir švelniai apkabina,
Tik Jis išlaiko mūs širdis minkštas.
Tad prisiminkime, kas bus, o ne kas buvo,
Sutiksim vieną dieną Viešpatį visi.
Dėkosim Jam glėby prie Jo prigludę,
Kuriuo tikėjom Žemėj taip karštai širdy.
Gyvensime Dangaus jau Karalystėj,
Ir jokio skausmo, ašarų, kančių nebus.
Jo Dangiškąją Šviesą mes išvysim,
Pasiekę amžinus ir taip lauktus namus…
Tad prisiminkime, kas bus, o ne kas buvo…
/Jolantos Toločkaitės eiliuotas kalbėjimas/
2023 07 04