Kas laimingiausias
Gyveno sau laiminga varna,
Kol nepamatė gulbės ji baltos.
Galvojo – laimės paukštis ji – be vargo,
O aš juoda – lyg gimus tepaluos.
Pasiguodė, bet gulbė jai atsakė:
Jaučiausi aš laiminga – tai tiesa,
Kol nepatraukė spalvos mano akį,
Jos pas papūgą – šitokia gausa.
Nuskrido varna pas papūgą,
Pradėjo girti ją – juk tiek spalvų.
Bet rado ją keistai nuliūdus –
Ją povas lenkė savo gražumu.
Greit susirado varna povą,
Jis vaikščiojo ramiai sau aptvare.
Tikrai gražus – jį supo žmonės,
Gėrėjosi visi jo uodega.
Prakalbo varna „ mielas pove,
Pats laimingiausias paukštis tu esi.
Mane tai veja tik į šoną,
Tavęs važiuoja pažiūrėt visi“.
„Buvau laimingas povas kurį laiką,
Stebėjau aš paukščius aptvaruose.
Bet supratau, kad varnos nieks nelaiko,
Negaudo jos, nėra jos narvuose.
Ir nuo tada paliko laimės jausmas,
Nelaisvėje esu aš – aptvare.
Širdy girdžiu kas dieną šauksmą –
Aš noriu būt kaip varna laisvėje!
Tad lygintis, žmogau, nereikia.
Laimingi būkime, kuo esame visi.
Tu Dievo kūrinys, tu Dievo vaikas,
Nėr pakartojamų žmonių, girdi?
2021 05 24
Istorija iš interneto platybių, eiliavo Jolanta Toločkaitė