Jau nesvarbu, ką aš matau
Gyvybę teikianti Dvasia,
Ji jau many, kai įtikėjau.
Tai Kristus mano širdyje,
Pasikviečiau, ir Jis atėjo.
Ir nuo tada Jisai many,
Paprašius man, apsigyveno.
Jau ne viena savam Kely,
Mane už rankos Jėzus veda.
Jau nesvarbu, ką aš matau,
Kokie jausmai mane užplūsta.
Aš širdyje tvirtai žinau,
Jog viskas Jam, prieš Jį paklūsta.
Net nesinervinu tada,
Nes viskas man išeis į gera.
Prie Jo artėsiu širdyje,
Prie savo Viešpaties Karaliaus.
Taip mokausi pažinti Jį
Sunkumuose vis išstovėti,
Jau lieku vis ilgiau rami,
Netenka, kaip anksčiau drebėti.
Te dreba manyje tamsa,
Te Jis apšvies, o ji tetraukias.
Tai Jis many mana Jėga,
Kaip gera Viešpaties man šauktis.
Jis sklinda per mane, many,
Šviesa Jo kiekvienoj ląstelėj.
Tu, Kristau, tamsą išgeni,
Ir vėl prieš mane tiesus Kelias.
Patrauki Tu visas ligas,
Nes jų nėra, jos jau ant Kryžiaus.
Sunaikinai visas skolas,
Tikėti tuo būk pasiryžęs.
Piktasis puola per mintis,
Bet jis senai jau nugalėtas.
Tikėk visu protu, širdim,
Ir būsi Kristaus tu apšviestas.
1 Kor 15,45
Taip ir parašyta: Pirmasis žmogus Adomas tapo gyva būtybe; paskutinis Adomas tapo gyvybę teikiančia dvasia.
Jn 8,12
Jėzus vėl prabilo: “Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą”.
Ps 37,5-6
Pavesk Viešpačiui savo kelią, pasitikėk Juo, ir Jis veiks.
Jis padarys tavo teisumą kaip šviesą ir tavo teisybę kaip vidudienį!
/Jolantos Toločkaitės eiliuotas kalbėjimas/
2023 07 07