Mes Jo moliniai indai
Mes žmonės – Jo moliniai indai,
Bet kiek mūs atsivertusių, kiek užvožtų.
Ar daugelis Šviesa Jo prisipildę?
Kiek tamsoje? Į Dangų žiūrime dugnu.
Jei vis nenorime mes atsiversti,
Negirdim Jo kalbėjimo širdy,
Nesistebėki, kad taip noris verkti,
Kad taip tamsu, paeiti negali.
Kiti išmokome tamsoj judėti,
O jei tamsoj, tai ir tamsos darbai.
Žmogau, Jis sako mums nenusidėti,
Tamsa praris tave, ar tai žinai?
Tad būkime Šviesos mes indais,
Tesurenka mūs Viešpats mus visus.
Jo Šviesą neškime Juo prisipildę,
Išvysim Dangiškus mes Jo namus.
Tamsoj sudušime, tamsoj nematom kelio,
Gyvenimas žmogaus – jis toks trapus.
Tad atsiversk, tamsa taip širdį gelia,
Sukurtas Šviesai, Jam esi brangus.
Mes žmonės – Jo moliniai indai,
Bet kiek mūs atsivertusių, kiek užvožtų.
Ar daugelis Šviesa Jo prisipildę?
Kiek tamsoje… Į Dangų žiūrime dugnu.
Apd 13,47
Nes taip mums liepė Viešpats: ”Paskyriau Tave, kad būtum šviesa pagonims, kad būtumei išgelbėjimu iki pat žemės pakraščių’ ”.
/Jolantos Toločkaitės eiliuotas kalbėjimas/
2023 07 17