Ir vėl keliu akis

Ir vėl keliu akis

Ir vėl keliu akis į Dangų,
Iš kur atėjome visi.
Pamiršom jausmą tenai brangų,
Mes tapome taip žemiški.

Suprantame tik tai, ką liečiam,
Ką paragaujam, matome.
O girdime tik tai, kai kviečia,
Gyvenimo verpetuose.

Bet vis dažniau aš sau kartoju:
Ne kūnas, kraujas – aš siela.
Gyvenimą Jis dovanojo,
Ir misija mums paruošta.

Kiekvienas turim Pašaukimą,
Jis šaukia mus, tiktai išgirsk.
Mūs laukia Dangiškas likimas,
Tik Dievo Meilę reik priimt.

Kada, žmogau, tu prisiliesi,
Prie Dievo mylinčios Širdies,
Tada tikrai jau tu galėsi
Suvokti misiją išties.

Įkvėps, pripildys, ves ir saugos,
Naudos tave Saviems tikslams.
Ką pažadėjęs buvai Dangui,
Nereiks tau jaustis prislėgtam.

Ar dar yra kas prasmingesnio,
Atrast save, kas tu esi?
Kai suvoki, kad nėr Brangesnio,
Kaip žengt su Kristumi Kely.

Kaip Mozė vedė Dievo tautą,
Pagimdė Sūnų Marija.
Jis ir tave šiandieną šaukia,
Gal net naudoja ir mane.

Prabuskime mes gyvos sielos,
Ir žadinkim visus kitus.
Atėjome visi iš Dievo,
Sugrįžkime į Jo kelius.

/Jolantos Toločkaitės eiliuotas kalbėjimas/

2023 12 27