Net nežinai

Net nežinai

Net nežinai, koks Jam esi brangus,
Jis atviras, kaip šis platus dangus.
Atidavė Jis Sūnų už tave,
Kad būtų su tavim, Jo Meilėje.

Mes taip dažnai tai kalbam, rašome,
Lyg tampa nesvari mums ši Žinia.
Bet aš viliuos, išgirsi vieną dien,
Suvoksi ir priimsi tai vis vien.

Reik kelio daug nueit, kad tai suvokt,
Kada laimingi, kam gi apie tai galvot.
Nebent pakils troškimas tavo širdyje,
Jam padėkot už savo Laimę Žemėje.

Daugiau ateiname, jei mums tikrai sunku,
Vilties netenkame, pasakom: negaliu.
O Jis čia pat ištiesęs tau Rankas,
Ir pasiruošęs perimti tavas naštas.

Tik tau tuo reik, brangusis, patikėt,
Jo Vardo šauktis, save nugalėt.
Klausyti savo plakančios širdies,
Nors protas ją nutildyti norės.

Nepaisant nieko, Jam dabar sakyk:
Esu aš Tavo, Kristau, viską padaryk,
Kad atsiduočiau į Tavas Rankas,
Kad Tau pavesčiau aš visas dienas…

Pasakyk Jam tai… Jis myli ir laukia… Ir lauks tavęs…

/Jolantos Toločkaitės eiliuotas kalbėjimas/

Pirmosios eilės 2024 aisiais, šių metų pirmąją dieną. Apie ką kitą Jis gali kalbėti mano širdyje… 

2024 01 01