Nors balta, šalta

Nors balta, šalta

Nors ir aplinkui balta, šalta
Ir vėjas pučia toks žvarbus,
Aš suvokiu kiekvieną kartą –
Laimingas tikintis žmogus.

Visi mes esam Jo buveinė,
Gyvena Jis mūs širdyje.
Kaip pagalvoju, man taip gaila,
Vėlokai išgirdau Tave.

Bet, Viešpatie, Tu nevėluoji,
Atgimstame pačiu laiku.
Tai ji, siela, mana miegojo,
Pažadinai Savu laiku.

Ir nuo tada – buveinė Tavo,
Išstūmei tuštumą širdies.
Tavoj Šviesoj ji atsigavo,
Jau nebėra tamsios nakties.

Ir kas tik man beatsitinka,
Kartu mes esam – Mudu Du.
Tavy man nieko nebestinga,
Žingsniuoju su Tavim kartu.

Tu manyje mana Pilnatvė,
Kas žemiška, taip nesaugu.
Aš atradau Tave lyg Raktą,
Nėra jau durų uždarų.

Ten, kur vedi – tikrai praeisiu,
Nors vandeniu reikėtų žengt.
Tava Malonė nuolat liesis,
Tik reikia širdį man atvert…

/Jolantos Toločkaitės eiliuotas kalbėjimas/

2024 01 03