Kaip medžiai…

Kaip medžiai…

Kaip medžiai arti vienas kito
Negali augt, lapot, žydėt.
Taip pat ir mes šalia viens kito
Negalim dvasioj tobulėt.

Kada truputį atsitraukiam,
Nors ir skausminga tai labai,
Tada Jis širdis mūs patraukia
Ir liejasi per mus plačiai.

Tarsi pražystame iš naujo,
Nors kainą reik už tai mokėt.
Gyvybės syvų reikalauja,
Bet pradedam širdy žydėt.

Neužgožiam jau vienas kito,
Ir nesusipinam šakom.
Kiekvienas laukiam savo ryto,
O dieną pradedam maldoj.

Te Jis genėja ir prižiūri –
Nereik šešėlių tų tamsių.
Aš Juo tikiu – Jis planą turi,
Nušvis per mus Jis, per abu…

…o būna taip, kad trukdome vienas kitam augti…
2018 m. gegužės 15 d.