Ne vienas suvokiam šią Tiesą,
Kad esam Dievo kūriniai.
Jo Žodis suteikia mums Šviesą,
Per Jėzų Kristų – Jo vaikai.
Vaikai… Dažnai su jais taip būna…
Ar girdim tėvą? Klausom Jo?
Nepaklusai – slepies už krūmo,
Taip noris dar pasaulio šio.
Bet veda mus, kaip asilaitį,
Ne visad lengva Jam paklust.
Nors Tėvo balsas širdy aidi,
Kas klauso Jo – nieks nepražus.
Ar seksi Juo, ar dar spyriosies,
Vis tiek jis ves savus vaikus.
Kad neįkištum niekur nosies,
Sudraus, subars – Juk Tėvas mūs.
Visus mus reik „išjodinėti“
Ir pažaboti taip dažnai.
Todėl ir tenka pakentėti,
Mes – kaip neklaužados vaikai.
Gal spėjote jau sužinoti?
Ar Šventą Raštą paskaityt?
Ant ko gi Kristui teko joti,
Už mūs kaltes ant Kryžiaus mirt.
Ant asilaičio Jėzus jojo,
Užsėdo pirmąkart Žmogus.
Bet asilaitis tai žinojo:
Kūrėjas tai ir Viešpats mūs.
Paliko jis užsispyrimą,
Pakluso Jėzui nuolankiai.
Žinojo – Dievo Pašaukimas,
Nejodinėtas nors visai.
Jis savo prigimtį paliko,
Jis sugebėjo, o kaip mes?
Su Viešpaties valia sutiko,
O mums Jo valioj tenka kęst.
Mes kenčiame, nes prisirišę,
Tiek prie daiktų, tiek prie žmonių.
Jis vedė – nėjome – įplyšo,
Nes žąslai burnoje, skaudu.
Jei užsispyręs tu stovėsi,
Vis tiek Jis ves, tik patikėk.
O jei su Dievu galinėsies,
Tada, brolau, nesigailėk.
Kad skauda tau, kad lūpos plyšta,
Vadelės, žąslai burnoje.
Gal savo širdyje vis pyksti?
Bet veda mylinti Ranka.
Nors Jo vaikai – dažnai sukylam,
Ir priešinamės Valiai Jo,
Tad siekime, nors nenutylam,
To asilaičio pavyzdžio.
Išlieki, Viešpatie, Malonę
Visur, visad pažint Tave.
Ir veski mus šioje kelionėj –
Paklust Tau norim visada.
Mk 11, 1-2 “ 1 Prisiartinęs prie Jeruzalės pro Betfagę ir Betaniją, ties Alyvų kalnu, Jėzus pasiuntė du savo mokinius,
2 liepdamas: “Eikite į priešais esantį kaimą ir, vos įžengę į jį, rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar niekas iš žmonių nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite”.
/ Jolantos Toločkaitės eiliuotas kalbėjimas/