Istorija apie senučiuką
Keliavo senučiukas,
Jį valkata vadino,
Apsiaustan susisukęs,
Kurį labai brangino.
Praradęs buvo viską,
Bet daug jis neliūdėjo
Net akys, matės, tviska,
Tiek Išminties turėjo.
Gyvenimas jį mokė,
O žmonės dažnai skriaudė,
Bet buvo jam nė motais,
Senelis tiktai džiaugės.
Nors nieko neturėjo,
Laimingas sau gyveno.
Vis Išmintim turtėjo,
Joj augo ir keliavo.
Keliaujant jį pamatė
Karaliaus patarėjas,
Išbėgo jis ant tako,
Nes klausimą turėjo.
Senelis jam atsakė
Ir vėl tolyn nuėjo,
Net nieko nesupratęs,
Kiek laimės patarėjui.
Karalius atsigavo
Atsakymą turėjęs,
Bet noras jį pagavo –
Senelio patarėjo.
Apsigyveno rūmuos
Senelis su apsiaustu.
Brangus jam buvo rūbas –
Nors niekada neplautas.
Karaliaus patarėją
Pavydas tuoj pagavo,
Senelį sekt pradėjo,
Iš kur tiek proto gavo.
Duryse per skylutę
Įdėmiai jis žiūrėjo,
Pamatė senį klūpant,
Kaip maldai atsidėjus.
O priešais jį, jo veidą,
Pro rakto skylę matė,
Lyg šmėkla nusileidus,
Ir šoko bėgt patrakęs.
Nubėgo pas karalių
Paskųsti senučiuko,
Galvojo, jau pagavo,
Ir tuoj abu atrūko.
Staiga duris pravėrė
Ir mato senį klūpant,
Apsiaustą įsitvėręs,
Į bekabantį rūbą.
Paaiškino senelis,
Kad Dievui jis dėkoja.
Kad rūmuose gyvena,
Per vargą neklampoja.
O šis brangus jam rūbas,
Nors niekad ir neplautas –
Tik jis neleidžia pūstis,
Nuo išdidumo rausti.
Tad niekad nepamirškim,
Kuo buvome, jei tapom.
Nekelk savęs, negirki,
Palik žmonėm tą šneką…
Istorija iš interneto platybių
/Eiliavo Jolanta Toločkaitė/
2023.08.03