Tėveliams
Kaip mes, vaikai, atsidėkosim
Tėvams, už tai ką suteikė Jie mums?
Ir kaip žodžius tuos sudėliosim?
Ir kaip iš reikšim mes savus jausmus?
Tikrai nėra nė vieno būdo,
Kaip padėką galėčiau išsakyt.
Širdis šiandieną dėl to liūdi,
Nesugebu aš nieko pasakyt.
O jei ir praveriu aš burną,
Bandau ištarti padėkos žodžius,
Kažkas širdy giliai man kužda:
“Gali net nesistengt – tuštybė bus.”
Vis tiek širdis prabilti nori,
Nors ir skambės šie žodžiai taip tuščiai.
Šiandien turiu tik vieną norą:
“Dėkoti Jums, Tėveliai, amžinai”.
Suteiki, Dieve, man malonę
Užtarti nuolat Juos sava malda.
Širdy aš trokštu Juos nešioti
Kaip Jie mane nešiojo kažkada.
Jolantos Toločkaitės eiliuotas kalbėjimas