Senoliams
Dėkoju, Dieve, už senolius.
Nors nežinau, kaip Jie atrodė,
Bet davė pradą Jie many
Ieškot Tavęs savoj širdy.
Turtingas Jie turėjo sielas –
Man sakė tai tikrai ne vienas.
Bet aš jaučiu Juos širdimi,
Jie brangūs man ir artimi.
Žinau, kad Jie Tave mylėjo,
Nors vargo daug ir daug kentėjo.
Bet nepaniekino Tavęs,
O troško Tau tik pasišvęst.
Iš Jų turiu jautrumą sielos,
Paveldėjau, nes jie – kamienas.
O aš mažutė tik šaka,
Bet Jų gyvybė manyje.
Kaip trokštu Juos visus išvysti.
Tik, Dieve, duok nepasiklysti.
Ir išlaikyki Tu mane,
Kaip žvelgė Jie, žvelgt į Tave.
Žinau, tikrai ateis toks laikas,
Gal ir tikiu šiandien kaip vaikas,-
Mes būsime visi drauge,
Kaip ir šiandieną esam čia.
Jolantos Toločkaitės eiliuotas kalbėjimas