Apšmeižtas Dievas
Ar kas yra daugiau už Dievą taip apšmeižtas?
Mums sakoma bijot, drebėt prieš Jį.
Jei taip sakysi apie tėvą mažam vaikui,
Tuo patikės širdelė jo naivi.
Jau nuo mažens girdėjau aš taip po gi,
Kad Dievas piktas, reikia Jo bijot.
Bet kaip skaudu, ir aš kitiems kartojau,
Taip skatinau Jo Meile abejot.
Ar bėgs vaikutis pikto tėvo glėbin,
Matydamas sukąstus jo dantis.
Ir nesvarbu, kad vaiką spaudžia bėdos,
Jis uždarys savos širdies duris.
Bijos jam atsivert, nes jis tik baudžia,
Vis stebi, ką darai, kaip tu elgies.
Vienodai, ką širdelė vaiko jaučia,
Ir kodėl kelią blogą tu renkies.
Kaip noris šaukti širdyje, sakyti:
Tai ne tiesa, išgirsk, brangus žmogau!
Tai Dievo priešo tikslas uždaryti,
Atskirti mus nuo Dievo, nuo Dangaus.
Ir aš sakiau, kad Dievas viską mato,
Prigąsdinta buvau ir gąsdinau kitus.
Taip širdyje gailiuosi dėl to meto,
Kad nežinodama skleidžiau melus.
Dabar žinau, kad Dievas yra Meilė,
Kad Dievas – Tėtis – mylintis tave.
Te sklaidos priešo tos apgaulės,
Tikiu, kad tau keista šita Žinia.
Jis atsiuntė į Žemę Savo Sūnų
Nesmerkt, nekaltinti – tiktai vaduot.
Jis mato, kaip Jo žmonės žūva,
Mylėdamas, negali Jis suduot.
Sūnus atpirko mus visus ant Kryžiaus,
Jis sumokėjo kainą už tave, žmogau.
Kad tu be baimės būtum pasiryžęs,
Atbėgt pas Jį ir džiaugtis, bet ne klaupt.
Kas norite matyti savo sūnų
Beklūpantį iš baimės prieš akis?
Ir drebantį, belaukiant pirštu dūrio,
Krūtinėj besidaužanti širdis.
Manau, žmogau, iškreiptas šis paveikslas,
Nebent širdy nemyli tu sūnaus.
Štai melas šis, pavogęs šitiek šansų,
Neleido mums artėti link Dangaus.
Geriau vėliau, kaip sakom, negu niekad,
Išgirst šią Gerąją Naujieną tau.
Besąlygiškai myli tave Dievas,
Jis mūsų Tėtis, Tėtis – supratau.
Kaip mes tėvai, juk mylim savo vaiką,
Iš mūsų gimė štai dukra, sūnus.
Žmogau, išgirskime, prašau, jau laikas,
Sukūrė Jis tave, tu mylimas, brangus.
Jis Jėzų Kristų – Auką šią brangiausią,
Atidavė numirti už visus.
Mes atpirkti iš tos tamsos baisiausios,
Kad taptum Jo vaikais, dukra, sūnus.
Nes žemiški dalykai greitai baigsis,
O amžinybė neišvengiama.
Visus Jis kviečia mus į Savo Šeimą,
Sugrįžkim pas Kūrėją, kur Šviesa.
Ir kaip tėvai sugrįžt į namus kviečia,
Nenusidėt, nepasilikti nežinioj.
Te Dievo Tėvo Meilė mus sukviečia,
Sugrįžt pas Jį – nepasilikti toj tamsoj.
Tad vėl rašau, Jis myli, nebebaudžia,
Kaltes ant Kryžiaus paėmė Sūnus.
Nors šitaip priešo melas gaudžia,
Išgirsk: taip laukiamas esi, brangus.
Jn 3,17
Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas.
Jolantos Toločkaitės eiliuotas kalbėjimas
2018 m.