Nežiūrėk, kas regima
Mus Dievas moko nežiūrėti,
Kas regima šiom kūniškom akim.
Bet širdimi, jos akimis regėti,
Tiktai tada neliksim nevilty.
Ką regim, tai iliuzija pasaulio,
Netikra tai, nors bandome suprast.
Gyvenimas tikrasis – ne po saule,
Jis Kristuje – nėr šansų jo prarast.
Tu Jo dalelė, Veidrodžio To šukė,
Be Jo mes galime kitus tik žeist.
Prašau aš Dievo, lai visiems parūpi:
Kodėl į Žemę šią turėjau aš ateit?
Mums reikia prisimint, tada tikrai atgimsim,
Tu visada buvai Šviesa – iš Dievo tu Širdies.
Tik ta tamsa užtemdė mūsų Viltį,
Mes žmonės Jo – nustojom Žemėj šviest.
Būt veidrodžiu Kūrėjo, nors mažyčiu,
Jo Šviesą atspindėti širdimi.
Tikrai nereikia su tamsa varžytis,
Pakilk ir šviesk, pasitikėki Kristumi.
Jei veidrodis esi neiškraipytas,
Jei tyras ir švarus tu savo širdyje.
Dėka tavęs matys tą nešvarą ir kitas,
Suvoks, ar jis teisingam stovi kelyje.
Kaip Dievo veidrodis, gal net ir nekalbėsi,
Bet atvaizdas tavy tam žmogui pasakys.
Paliks jį noras vis dar nusidėti,
Šviesa atvers ir jam širdies akis.
Sudužęs veidrodis – toliau jis gali šviesti –
Šviesos dalelių šitokia gausa!
Ir jos, kaip Veidrodis tas ima kviesti,
Nukreipdamas Jo Šviesą į žmonių minias.
Išeiki iš minios – ji nukryžiavo Kristų,
Nes minioje juk asmenybės nebėra.
Atrask naujai save, kas benutiktų,
Tiesos šaukliu bebaimiu būki širdyje.
Yra tokių, kurie pamatę savo purvą –
Nes veidrodis atspindi – neutralus.
Jį nori sudaužyt, lyg žvėris urzgia,
Širdy nešiojasi tamsos kėslus.
Kiek žinom kankinių, Šviesos nešėjų,
Kaip visad – žudo – nenugalimi.
Juos daugina Šventosios Dvasios vėjas,
Kai grūdas krenta žemėn, subręsta tuoj šimtais kiti.
2 Kor 4,18
„Mes žiūrime ne į tai, kas regima, bet į tai, kas neregima. Nes tai, kas regima, yra laikina, o tai, kas neregima, yra amžina.“
2025 09 13
Jolantos Toločkaitės www.eiliuotaskalbejimas.lt