Čiarliui Kirkui atminti
Troškimas buvo jo pasiekt kiekvieno širdį,
Prakalbinti, atnešti Šviesą, kur tamsu.
Patyrėm, kaip kiekvieną jis išgirdo,
Apreiškė Tiesą, kas turėjo klausimų.
Širdis Jo veržėsi į minią, kad kiekvienas,
Save atrastų Dievo Šviesoje.
Gyvenimą jis nešė, veikė per jį Dievas,
Mes Jį sutikom Čarlio kalboje.
Ne jis kalbėjo, bet jis buvo Dievo indas,
Dvasia per jį tekėjo, liejos Šaltiniu.
Kas troško Jo, pagirdė jis kiekvieną,
Šviesos jis fakelu mums buvo tarp žmonių.
Troškimas buvo jo uždegt kiekvieną,
Jis nekovojo ir neniekino tamsos.
Vien degė, švietė jis kas dieną,
Jam šviečiant atsisakėme tamsos.
Tai jis įjungė išjungtus mūs protus,
Savom mintim paragimo mąstyt.
Kiek daug mūs sielomis dar vis kuprotų,
Jis troško širdyje mus atstatyt.
Jis tiesino, kas mumyse taip kreiva,
Kas taip iškrypę – negali stovėt.
Jis matė mūs gyvenimą taip šleivą,
Per jį norėjo Dievas mums padėt.
Judėjo per Amerikos žemyną,
Bet girdimas jis buvo taip toli.
Jis nešė Viltį tiems, kas buvo nusivylę,
Jis švietė Jo Šviesa – regėjome visi.
Ir štai šio fakelo Šviesos neliko,
Galvojom – turim jį, turėsim visados.
Mes sukrėsti, nuo to, kas taip įvyko –
Praradę jį, ieškosim dar daugiau Šviesos!
Nors mes akim ieškosim Čarlio Kirko,
Suklusk, toliau jis kalba tavo širdyje.
Tik atvaizdas tapytas akims liko,
Bet tikslas Jo per Dvasią būti tavyje.
Nors šitaip skauda, liūdesys kamuoja,
Ir ašaros taip liejas upeliu.
Atverki širdį, Jis tavy alsuoja,
Toliau kalbėt tau trokšta, vest Keliu.
Eiles šias skiriu šviesiam Čiarlio Kirko atminimui.
Jolantos Toločkaitės www.eiliuotaskalbejimas.lt
2025. 09. 13