Kur tie namai
Šiandieną klausiu aš savęs „kur tie namai?“,
Kur gyvenu, kokiam gi aš mieste?
Ir suklusau, protu nesuprantu visai…
Bet jau žinau: kur Kristus – savo širdyje.
Tai Jis Tvirtovė, Priebėga mana,
Jis visada kartu, visad vaduoja.
Ir nesvarbu, ką aš sutiksiu kelyje,
Sustiprina, palaiko, jėgų duoda.
Tiktai Jame gyventi aš galiu,
Kitaip, net nežinau, kur aš garmėčiau.
Kokia laiminga, kai aš Jį girdžiu,
Be Jo taip greit ir skaudžiai nusidėčiau.
Mana širdis – tai mano Viešpaties namai,
Nes Tu joj gyveni – kokia laiminga!
Tik su Tavim galiu gyventi aš ramiai,
Kai Tu šalia, man nieko nebestinga.
Statai Buveinę mano širdyje
Gyvendamas puoši ją, remontuoji.
Ir vėl džiaugiuos – Tu mano viduje!
Tu Tas Gyvenimas, kuriuo alsuoju.
Tu nori atstatyti mus visus,
Troškimas įsikurt mūs širdyse.
Te Tavo Balsas bus labai garsus,
Kad tik girdėtume visi Tave.
Tu apvelki Buveine iš Dangaus,
Savim pašventini Tu mus visus.
Nepagailėjai Savojo Brangaus Sūnaus,
Ir tik per Jį mes turim amžinus namus.
Šiandieną klausiu aš savęs „kur tie namai?“,
Kur gyvenu, kokiam gi aš mieste?
Jau suvokiau, jau supratau tikrai:
Tai ten, kur Kristus – savo širdyje…
2021 09 09 /Jolantos Toločkaitės eiliuotas kalbėjimas/