Leisk Jam išgelbėti save
Mes trokštame pažinti Dievą,
Bet mums reik likt Jo Šviesoje.
Tai Jis apšvies visus, kiekvieną,
Išvysim, kas mūs viduje.
Žmogau, savęs mes nepažįstam,
Todėl tiek pamokų, girdi?
Kiek daug savy nepripažįstam,
Bet šaukiam, kad kalti kiti.
Visi mes ieškom pašaukimo,
Bet pašauktas būt savimi.
Tad nebekaltinki likimo,
Nes daug ko dar nesupranti.
Visus kitus mes norim gelbėt,
Gerais darbais mes kupini.
Draugai tada net virsta šelmiais,
Paskui kamputyje verki.
Pribarstome mes perlų kiaulėms,
Vis gelbėjam, nes mes „geri“.
Kokia dvasia tarp mūsų sklando?
Ar Dievo Dvasios vedami?
O Dievas gelbsti tave pirmą,
Leisk Jam išgelbėti save.
Mes esam tarsi po ta širma,
Širdy tamsu, bet Jis Šviesa.
Mums reikia Dievo, kad nušviestų
Širdies tamsiausias kerteles.
Ir Jėzaus Kristaus maldoj kviestis,
Vis laukia Jis manęs, tavęs.
Tamsa, kuri visus klaidina,
Tuoj pasitrauks, tik tuo tikėk.
Nustos galvoj mums sukt lyg kiną,
Šviesoj imi kitaip regėt.
Tegelbsti Kristus mus kiekvieną,
Pirmiausia nuo pačių savęs.
Te ves Dvasia tave kasdieną,
Kaip reikia mums Jam pasišvęst.
Rom 12,2 Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia.
/Jolantos Toločkaitės eiliuotas kalbėjimas/