Einantiems Kristaus Keliu
( Prisiminus Čiarlį Kirką )
Kodėl gamtoj taip surėdyta,
Žinau, kad Dievo tai Ranka.
Kai pradedi širdim mąstyti,
Tada ateina ir Šviesa.
Ar gali prisikelt nemiręs?
Išlieka sėkla? Ji sveika?
Kad ir tą bulvę pasodinęs,
Senosios bulvės nebėra.
Gal ir rašau aš čia grubokai,
Bet juk tokia gamta, tiesa?
Eilėm kviečiu aš, pagalvokim?
Kas būna sėklai visada?
Ji krenta į tą šaltą duobę,
Kaip kviečio grūdas, tu žinai.
Ir tik tada jis vaisių duoda –
Kviečių boluojantys laukai.
Norėsi saugoti gyvybę,
Mums sako Jėzus – tas praras.
Eit iki galo pasiryžęs –
Kas nebrangina jos – atras.
Nemiręs grūdas lieka vienas,
Bet Jėzaus einantiems Keliu,
Kurie kentėjo nė už nieką,
Už tai kad sakė: Juo tikiu,
Jie krito, nešė gausių derlių,
Pažadino šimtus žmonių.
Nepaisė pančių, jokio vargo,
Kiek gavo rykščių, akmenų.
Kaip Kristus mirtį nugalėjo
Pralietu kančioje Krauju.
Taip ir šiandieną Jo sekėjai
Taip drąsiai eina Šiuo Keliu.
Per juos mes girdim Kristaus Balsą,
Jo Šviesą regime juose.
Jie veja tamsą, kur mus kausto,
Bebaimiai savo širdyse.
Net mirštant Dievą trokšta šlovint,
Laimėti Jam daugiau širdžių.
Kad trauktųsi iš mūsų blogis,
Kad eitume Šviesos Keliu.
Jono 12, 24–25
Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas, įkritęs į žemę, nemirs, jis pasiliks vienas; o jei mirs – atneš gausių vaisių.
Kas myli savo gyvybę, tas ją praras, o kas šioje žemėje nebrangina savo gyvybės, tas išsaugos ją amžinajam gyvenimui.
Jolantos Toločkaitės www.eiliuotaskalbejimas.lt
2025.09.19