Netekus brangiausio žmogaus
Buvo žmogus, kaip garas išgaravo,
Kaip patikėt, kad jau jo nebėra?
Tarytum kvailas protas susapnavo,
Nesuvoki – baisiausia tuštuma.
Ir kas pažadins iš klaikaus šio sapno?
Papurtykit mane – labai prašau.
O akys ieško mylimo lyg aklos,
Širdy tik šauksmas: aš jo nematau!
Kas realu, o kas iliuzija, sakykit!
Toks skausmas veria sielą, kaip iškęst?
Nenoriu šitaip skaudžiai aš blaškytis,
Bet noriu, Viešpatie, kažkiek suprast.
Mes iš Tavęs į Žemę šią atėjom,
Tu leidai gimti čia, visiems gyvent.
Tikiu Tavim, kaip kiti klausia vėjo…
Žinau, padėsi viską man ištvert.
Jau suvokiu: iliuzija šioj Žemėj.
Tu Vienas Tikras – aukštinu Tave.
Ir nesvarbu, kad širdį šitaip gelia,
Nes realu tik tai, kas Tavyje.
Čia viskas laikina šiame pasauly,
Praradus vyrą, aiškiai supratau.
Širdy parodei man, kas po šia saule –
Aš Tavo Šviesoje, Tau priklausau.
Atvėrei man akis, išgirdau Tiesą,
Neši mane, kai eiti negaliu.
Tu mano Priebėga Esi nuo priešo,
Laiminga, nes tikėjimą Tavim turiu.
Meldžiu vis: lieki man Malonę,
Taip noriu įsitverti kuo stipriau.
Ir eikime šioj žemiškoj kelionėj,
Nesustabdys šis skausmas, eisiu aš toliau.
Visi į Dangiškus namus sugrįšim,
Žinau, vieni anksčiau, kiti vėliau.
Jei tikime Tavim – Tave išvysim
Ir būsime kartu mes kaip anksčiau.
Sugrįžę sėsim su Tavim, puotausim,
Užbaigę žemišką kelionę šią,
Jau ašarų, to skausmo neragausim,
Bet amžiams pasiliksim Meilėje…
Jok 4,14 …jūs nežinote, kas atsitiks rytoj! Ir kas gi jūsų gyvybė? Garas, kuris trumpam pasirodo ir paskui išnyksta.
Jolantos Toločkaitės www.eiliuotaskalbejimas.lt