Nuleidai gal rankas?

Nuleidai gal rankas?

Nuleidai gal rankas?
Ir kojos nepaeina?
Ta tuštuma taip slegia,
Ir niūrios mintys eina?

Pradėk dėkoti širdyje,
Gal nežinai, už ką gi? –
Kad dar esi vis Kelyje,
Kvėpuoti vis dar galim.

Dėkojimas – kvėpavimas,
Kuris suteiks stiprybę.
Tavy Jis Visagalis,
Pakels, jei nusivylęs.

Išgelbėjo ir gelbsti vis
Iš tos tamsos, kur puola.
Prašau, dėkoti nepamiršk,
Kitaip tamsa pakiš vėl koją.

Bet vėl dėkok, ir nesvarbu,
Kiek bus tamsos atakų.
Dėkojimas – alsavimas,
Šviesa mūs kojų takui.

Ps 119,105
Tavo žodis yra žibintas mano kojai ir šviesa mano takui.

2025.09.20

Jolantos Toločkaitės www.eiliuotaskalbejimas.lt