Metamorfozė
Kaip gera būt lengvais žmonėm,
Tarsi drugeliams danguje skraidyt.
Nepašaukti mes būti kirmelėm,
Ropoti, šliaužiot ir kramtyt.
Jei kirmėle tu dar jauties,
Tai greitai susivyk kokoną.
Į savo kambarėlį bėk,
Patirsi tu metamorfozę.
Tapk lėliuke, tokia maža,
Ir nusižeminki savoj širdy.
Subręsi būnant kokone,
Drugeliu tapsi, ar tiki?
Tik reik Jame mums pasilikt,
Kvėpuoti Juo ir augt Jame.
Svajok širdy, norėk pakilt.
Gana ropoti mums žeme.
Nors iššūkių bus mums kely,
Kokone ankšta ir tamsu.
Bet tik jame subręst gali,
Tik tuo tikėki, aš meldžiu.
Ir pastangų dar mums prireiks,
Iš to kokono prasibraut.
Tačiau kova jėgų mums teiks,
Stiprybės mūs sparnai įgaus.
Tada pakilsi, tik tikėk,
Į Dangų, saulę, vis aukštyn.
O praeitis ta – ropinėt,
Bematant trauksis užmarštin.
Kaip gera būt lengvais žmonėm,
Tarsi drugeliams danguje skraidyt.
Nepašaukti mes būti kirmėlėm,
Ropoti, šliaužiot ir kramtyt…
2023 01 29
/Jolantos Toločkaitės eiliuotas kalbėjimas/