Ėjimas viens į kitą
Kaip gera eiti viens į kitą,
Į gelmę mylinčių širdžių.
Atstumai ten nenustatyti,
Nėra tenai jokių ribų.
Bet tik, žmogau, pajausti reikia,
Tu vis eini ir jau lipi.
Gal pailsėt kitam prireikia,
Tuomet atstumai pažeisti.
Tada nepyk, nes dėsnis veikia,
Jei kam nors lipsi ant kulnų,
Jis bėgs tolyn, nors tavęs reikia…
Tik Meilėj Jo nėra ribų.
Joje mes bėgam viens į kitą,
Tai turi išgyvent abu.
Labai svarbu kalbėt, sakyti,
Kaip tu jauties kokiu metu.
O būna tiek susidūrimų,
Po jų mums skauda, tik žinok,
Kad neaplenks tavęs likimas,
Tik jausk, kada tau reik sustot.
Mes ne vienodais žingsniais žengiam,
Tokie skirtingi, patikėk.
Vieni stovėjimu sužeidžiam,
Kiti pašėlę, nori lėkt.
Taip, noris bėgti tau į kitą,
Tiktai pajausk, ar nori jis?
Gal durys tau jau pridarytos,
Būk atsargus – Jis Išmintis.
Tačiau pripratę mes kentėti,
Sakyt, kaip aš jaučiuos – baugu.
Bet jei, žmogau, mes nutylėsim,
Prikaupus – baigsis sprogimu.
Ar mums tikrai sprogimo reikia?
Tad būkime mes atviri.
Jausmų mums kaupt tikrai nereikia,
Mums reikia būti savimi.
Jei kas mylės, mylės iš naujo,
Kartumą žodžio tą praris.
Priims tave ir vėl iš naujo,
Jei tikra Meilė – nenuvils.
2023 01 31
/Jolantos Toločkaitės eiliuotas kalbėjimas/