Tu Puodžius, o mes molis
Kaip gera širdyje suvokt – esi tik molis,
Tas mažas gabalėlis Viešpaties delnuos.
Visi, kas tiki Juo, mes sesės, broliai.
Jau išvaduoti iš tamsos ir vis vaduos.
Ir nesvarbu – piktasis dažnai minko,
Bet tik dėl to tu minkštas, ar girdi?
Lipdyti Dievui širdys minkštos tinka,
Tad nesibaiminki, žiūrėk į Jį.
Neleis kentėti tau, jei negalėsi
Pakelti savo rūpesčių naštos.
Tereikia mums į Kristų vis žiūrėti,
Te širdys būna pilnos padėkos.
Ta padėka, lyg vandeniu ji liejas,
Gal skausmo ašaros – tikrai sunku.
Bet tik tuomet širdy mes suminkštėjam,
Neliekam moliu tuo lyg akmeniu kietu.
Tad atsiduokime mes Jam, tebaigs Jis darbą,
Pasitikėkime, Jis myli mus vaikus.
Nors spaudžia vis tave pasaulio vargas,
Jo Rankose tu tapsi Dievo indas nuostabus.
Iz 64,8 Viešpatie, Tu esi mūsų tėvas; mes – molis, o Tu – puodžius; mes visi –Tavo rankų darbas
2023 05 11
/Jolantos Toločkaitės eiliuotas kalbėjimas/