Kelkis
Gyvenom tyliai ir ramiai,
Bet štai kaip žaibas giedrą dieną,
Tave pažadino ūmai,
Kaltes bandei suversti Dievui.
Jei kas nutiko nelauktai,
Gal netektį patyrei, ligą.
Neišsigąsk, prašau, tiktai,
Tu pereisi į kitą lygį.
Šioj Žemėj miegame visi,
Kol nepažadino koks skausmas,
Kaip žadintuvas toj nakty
Suskambo – tu dar apsiblausęs.
Dar nežinai, ką tau daryt,
Dar išgąstis, širdis dar dreba.
Dairais – tamsu visur aplink,
Akimis ieškai vis švieselės.
Yra Šviesa, brangus žmogau,
Tik kelkis ir pirmyn judėki.
Kiek dar nežinoma tau daug,
Prašau, tik rankų nesudėki.
Yra Kūrėjas, tu Jo kūrinys,
Nors gal pakliuvome į bėdą.
Jis kaip avytę išganys,
Tik nebijok – nesi tu vienas.
Pabudome, to streso daug,
Bet eik širdim sava į Šviesą.
Yra tau Kelias iš Dangaus,
Tau Kristus Savo Ranką tiesia.
Apreikš Jis viską, susakys,
Atrasi širdyje Ramybę.
Tai Jis pakeis tavas mintis,
Kurios tave taip neramino.
Svarbiausia, kad tu pabudai,
O skausmas tam pasitarnavo.
Kokia tai Laimė, ar žinai?
Jam atiduot likimą savo.
Ef 5,14
Todėl sakoma: “Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus”.
/Jolantos Toločkaitès eiliuotas kalbėjimas/
2023 08 06