Kuo gi galėčiau pasigirti
Kuo gi galėčiau pasigirti?
Jei ką turiu, tai Dievo duota man.
Jis suteikia mums teisę gimti…
Tai ne tiesa, kad sekasi pačiam.
Visi pažįstame pagundą,
Kuri mums šnibžda : „ Koks esi puikus“.
Bet jei budrus – tavy prabunda:
Be Dievo – silpnas tu esi žmogus.
Tai Jis šiandien mums viską teikia,
Tą sėkmę, netgi žemiškus turtus.
Patiems didžiuotis mums nereikia –
Dėkokim Dievui, Jis globoja mus.
Jei būnu aš gera šiandieną,
Tai tik dėl to, kad sąžinės klausau.
Tai Jis vis perspėja kasdieną,
Kur neteisi, kokias klaidas darau.
Jei sąžinėn nustotų Jis kalbėjęs,
Tada pajaustum, mylimas žmogau,
Kokie tušti mes ir bejėgiai…
Visa šlovė priklauso, Dieve, Tau.
Ir talentus tik Jis mums duoda,
Ar galim patys pasiimt kažką?
Ir duodamas – įpareigoja
Naudot, o neužkasti duobėje.
Neduoda tam, kad pasigirtum,
Dabar aš supratau, brangus žmogau.
Bet gavus jį – turi tu dirbti
Ir dirbti sunkiai, kad pelnyt daugiau.
Jei ir rašau eiles šiandieną,
Tai Jis tik įkvepia mane.
Be Jo esu tikrai bejėgė –
Tai Jis mana stiprybė ir jėga.
Visa šlovė, garbė Kūrėjui,
Kad Jis prakalbo mano širdyje.
O man teužrašyt reikėjo –
Jūs visa tai išvysit eilėse.
( Mt. 25:15 „Vienam Jis davė penkis talentus,
kitam du, trečiam vieną…Gavę, tuojau nuėjo
verstis ir pelnė kitus…O kuris buvo gavęs vieną,
nuėjo, iškasė duobę ir paslėpė šeimininko pinigus“).