Netektis
Aš visada buvau tikra,
Kad buvom mes puiki šeima.
Bet nežinojau iš tiesų,
Kas vyksta už šeimos ribų.
Kuždėjo nuojauta mana,
Bet netikėjau – ir gana.
Buvau naivi ir patikli,
Net sugebėjau likt rami.
Ramybė truko neilgai,
Šeimoj nugriaudėjo žaibai.
Galvojau: “Giedra ir ramu”,
Bet taip nebuvo iš tiesų.
Aš negalėjau patikėt,
Kad visa tai imu regėt.
Galvojau, kad esu sapne,
Prašiau:”Pažadinkit mane”.
Aš negalėjau pripažint
Ir visa blaiviai tai priimt.
Norėjos šaukti:”Netiesa!,
Tikrai neliksiu aš viena!”.
Apniko mane tuštuma,
Sukilo pyktis man tada.
Kiek gali vykti visa tai?
Kada gi baigsis šie sapnai?
Bet viską suvokiau tada,
Kad tai ne sapnas, o tiesa,
Kai jis pasakė:”Palieku,
Gyvent pas kitą išeinu”.
Nėra net žodžių išsakyt,
Ką teko man širdy patirt.
Aš paskendau giliam skausme,
Lyg būtų perplėšę mane.
Naujasis “draugas”- Liūdesys,
Ir kiek mane jisai tąsys?
Ir kiek jis vargins dar mane?
Nesugebėjau tart jam:”Ne”.
Nebūčiau aš ištvėrus, ne,
Jei neturėčiau aš šalia
Žmogaus, išklausančio mane,
Kurs buvo su manim varge.
Lydėjo ašaros kasdien.
Guodžiausi draugui aš perdien.
Jis nepaliko bėdoje,
Dėkoju jam aš širdyje.
Jaučiau žaizda mažėja jau.
Ir darės vis kaskart šviesiau.
Pradėjau jau kitaip žiūrėt,
Apstojo širdį man skaudėt.
Žinau, kad jau galiu dabar
“Sudie, brangusis” tau ištart.
Troškimą vėl gyvent turiu,
Gedėti amžiais negaliu!
Pripildyk,Viešpatie, džiaugsmu.
Duok naują pradžią,- aš meldžiu,-
Išmokyki save mylėt,
Kad nebereiktų taip kentėt.
( Mt.16:24”…Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs,
tepasiima savo kryžių ir teseka manimi”).